TAUTOS PRAEILTIS

THE PAST OF NATION

Istorijos ir gretimųjų sričių neperiodinis žurnalas

LITHUANIAN HISTORICAL MAGAZINE

ToMAS I KmNyGa 1

1959

CHICAGO, ILL.

TURINYS

Kun. Vyt. Bagdanavičius, MIC — Sovietinė Lietuvos istoriografija „|. ||. | || 3 Jonas K. Karys — Seniausi lietuvių „pinigai“ . . Be a a 25 Dr. A. M. Račkus — Blaivybės sąjūdžio metaliniai Akiūrientai G B Ge ao 3

Kun. dr. K. A. Matulaitis, MIC — Ar etruskai mums giminingi? „|. || || || |. 49 Jonas Rūgis — Palangos progimnazija ir jos vaidmuo krašto istorijoje. <... 55 Jerzy Antoniewicz — Paslaptingieji sūduviai ||| | k k. 63

ISTORINĖ MEDŽIAGA

Kun. dr. K. M. Rėklaitis, MIC — Atsiminimai iš Petrapilio lietuvių veiklos <. |. 65 Vincas Liulevičius — Švietimo židiniai tremtinių stovyklose „|. |. || || || || |. 708 Mikalojus Ivanauskas — I apžvalginė Lietuvos architektūros paroda . |. |. |. |. 94 A. Ružaniec - Ružancovas — Neišleistas gudų lietuvių laikraštis „|... |. „ „ 109 BIBLIOGRAFIJA

Užmirštoji taika (Vyt. širvydas), Zapisky Bielaruskaha instytutu navuki i mastac- tva (A. Ružaniec-Ružancovas), Konadni Litaraturna mastacki časopis (—"'—), Nau- jausi istoriniai leidiniai, Biografija ir istorija užjūrių lietuvių periodikoje (A. Ru- žaniec- Ružancovas), Mažosios Lietuvos reikalai lietuvių tremtinių spaudo- JE (621) Žo k K k a a AE 131

KRONIKA

Kasinėjimai Lietuvoje, Įvykiai, Sukaktuvininkai (kun. dr. K. A. Matulaitis, MIC, dr. V. Sruogienė - Daugirdaitė, K. Avižonis, kun. V. Bagdanavičius MIC, dr. Z. Ivinskis), Lietuvių Istorijos draugijos nariai, Pirmieji Tautos Praeities prenume- FatoPiai: 5 žo A rado KS a as Ak i E Ka Ga is Is 102187

ENGLISH ABSTRACTS „||. 139- 142

ILIUSTRACIJOS 4. 145- 164

TAUTOS

PRAEITIS

TAUTOS PRAEITĮ IŠLEIDŽIANT

Mes galime pagrįstai didžiuotis turį tokią gražią ir garbingą praeitį. Mūtų tautos istorija — tai neišsemiamos stiprybės šaltinis. Neveltui sun- kiausiom Lietuvai valandom tautinio atgimimo skatintojai pirmoj eilėj kėlė reikalą pažinti mūsų senovės šimtmečius.

Kiek mes pažįstame savo praeitį? Tikriausiai labai nedaug, nes per ilgas kartas mes neturėjome progos patys tyrinėti savo istorijos. Pasaulis apie Lietuvą ir žino daugiausia iš mūsų kaimynų šaltinių; šie gi apie mus žinias teikia jiems patiems palankesnėj šviesoj. Mes patys irgi dažnai ne- pakankamai įsigilinę ištisus šimtmečius ar tautos herojus lengva širdimi atiduodame svetimiesiems, o to padrąsinti kaikurie kaimynai, net neturėję savo valstybingumo, savinasi visą mūsų istoriją.

Tik Nepriklausomoj Lietuvoj jau buvo susidariusios sąlygos mūsų istoriją tyrinėti bešališkai ir su moksliniu objektyvumu. šiandien ten mūsų praeitis vėl aiškinama ir žalojama pagal okupanto nurodymus, ir tik laisvajam pasauly esantieji lietuviai gali nevaržomi tęsti aną Neprikl. Lie- tuvoj pradėtą tyrinėjimą. Tuo tikslu kaip tik ir leidžiama TAUTOS PRA- EITIS.

Šito darbo išeiviai istorikai imasi todėl, kad jaučia, jog šioji karta ne- turėtų kuo pasiteisinti, jei lietuvių istorijos problemos būtų apleidžiamos. Kartu jie prisipažįsta, jog šiame pradėtame darbe pasitaikys netikslumų, netobulumų ir spragų, todėl visi istorikai ir tie, kuriems istorijos proble- mos yra artimos, kviečiami savo darbų ir įnašu prie šio darbo prisidėti. Jeigu kartais bekalbant apie dabarties problemas kaikur visuomenės nuo-

monės ir išsiskiria, jei ir pritrūksta lietuviškojo vieningumo, tai mes ma- nome, jog ties mūsų praeitimi visi nelygumai turėtų dingti kaip neturį pras- mės, tad ir kviečiame visus lietuvius, istorikus ir istorijos mylėtojus į ben- drą darbą, į mūsų istorijos tyrinėjimą, medžiagos rinkimą, ir faktų aiškini- mą.

Redakcija

SOVIETINĖ LIETUVOS ISTORIOGRAFIJA

KRITIŠKAS LTSR ISTORIJOS | TOMO ĮVERTINIMAS

KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS MIC Temos apibūdinimas

Norint*) susipažinti su sovietinę Lietuvos istoriografija, pasirinkta 1957 m. išleistas I tomas Lietuvos "TSR istorijos. Jo leidėjas yra valstybi- nė politinės ir mokslinės literatūros leidykla Vilniuje. Leidinys, turįs 447 psl., apima Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki 1861 m., t. y. baudžia- vos panaikinimo išvakarių.

Leidinio redaktorius ir vienas iš pagrindinių jo autorių yra J. Žiugž- da. Kiti du redakcijos nariai yra: K. Jablonskis ir J. Jurginis. Šalia jų leidinyje dalyvauja P. Kulikauskas ir M. Jučas. Labai plati leidinio tema ir daugelis jame dalyvaujančių autorių duoda pakankamai medžiagos susi- daryti vaizdą apie lietuviškos istoriografijos būklę okupuotoje Lietuvoje. — Tiesa, leidinys neliečia nepriklausomosios Lietuvos problematikos. Ta- čiau į Neprikl. Lietuvą sovietinėje Lietuvoje vis dar žiūrima kaip į pavo- jingą priešą. dėl to jos atžvilgiu sunku tikėtis kokių laisvesnių istorikų pažiūrų.

Šiame darbe norima visų pirma pateikti atskirų autorių darbų ap- žvalgą. Tokiu būdu bus galima susidaryti paties leidinio vaizdas. Ap- žvalgą darant ypač kreipiama dėmesys į tai, kas šioje istorijoje yra nau- jo, palyginus su mums žinomomis Lietuvos istorijomis. Tai bus pirmoji šio referato dalis. Antroje dalyje bus bandoma padaryti kaikurių šios isto- riografijos apibendrinimų ir iš jų sekančų išvadų.

APŽVALGA P. Kulikauskas

Pirmuoju šiame sudėtiniame leidinyje eina P. Kulikauskas, pateikda- mas Lietuvos praeities apžvalgą nuo akmens amžių iki 8 šimtm. po Kr.

* Pranešimas Lietuvių Istorijos Draugijos metiniam susirinkimui 1959 m. sausio 25 d. Chicagoje,

Kaip trumpą apžvalgą visos archeologinės medžiagos ją reikia laikyti vy- kusia. Ji sumini vieną kitą naują archeologinį radinį, pvz. beveik pusę mamuto griaučių, rastų Vilniuje 1957 m. (5 psl.). Vertingi yra jo daviniai apie žalvario ir geležies liejyklų pėdsakus iš atitinkamų laikų. Ji leidžia daryti išvadų apie nežemą anų laikų Lietuvos gyventojų kultūrinį lygį. Įdomios yra taip pat Kulikausko informacijos apie akmens amžiaus sta- tinio liekanas rastas prie Veprių. Gaila tik, kad jos yra labai trumpos.

Negalima būtų kaltinti aptoriaus rusicizmu, kai jis apie bendrą lietu- vių ir rusų kilmę šitaip rašo: „Rytų Europos virvelinės keramikos ir lai- vinių kovos kirvių kultūroje jieškoma tiek baltų tiek slavų protėvių" (18 psl). Taip pat gali būti pagrįstas šis jo teigimas apie Pabaltijo kultūros susidarymo laiką: „Nuo antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pradėjo ryškėti dvi skirtingos etninės grupės, iš vienos pusės lietuvių - latvių, arba baltų, iš antros pusės lyvių estų" (19 psl.).

Kai kam gali būti įdomus Kulikausko tvirtinimas, kad „tarpininkau- jant slavų gentims, lietuvių gentys palaikė mainų prekybą su buvusios Romos provincijomis Juodosios jūros pakraščiuose" (27 psl.).

Savo apžvelgiamos eros pabaigą Kulikauskas šitaip apibūdina: „Tarp 400 ir 800 m. Lietuvos teritorijoje įvyko nauji dideli pasikeitimai tiek eko- nominiame gyvenime, tiek ir visuomeninių santykių vystymesi. Gamybinių Jėgų augimas šiuo laikotarpiu yra susijęs su ariamos žemdirbystės atsira- dimu“" (32 psl.). — Bet apie tautų kilnojimąsi jis neužsimena. Lygiai šios problemos sąryšio su Lietuvių tautos istorija nepastebėjo ir nepriklauso- mosios Lietuvos istorikai. Viena išimtis yra tik dr. Al. Račkus.

Tačiau kaikur Kulikauskas pradeda samprotauti visai be sąryšio su randama medžiaga. Toks jis yra kai jis kalba apie matriarchatą ar pa- triarchatą, apie tikėjimus ir kit. dalykus, kuriuos jis ne retai remia Markso ar Engelso citatomis.

Metodišku požiūriu Kulikausko studijoje krinta į akis nebuvimas hi- potezių. Visas savo pažiūras jis dėsto tuo pačiu tikrumu. Kritiškas skai- tytojas pasiges skirtumo tarp arch. faktų, tarp pagrįstai iš jų daromų iš- vadų ir tarp daugiau ar mažiau patikimų hipotezių.

J. Jurginis

Perėjimą iš archeologijos į istoriją atlieka J. Jurginis, norėdamas IX ir XII amžiuose Lietuvoje įžvelgti ūkinius ir ekonominius istorijos va- riklius. Būtų labai didelis pasitarnavimas Lietuvos istorijai, jei ano meto ūkinių bruožų būtų galima iškelti. Jis gerokai apsistoja prie geležinio no- rago, atrasto Gardino pilyje XII - XIII šimtmečių sluogsnyje. Pasak Jur- ginio, trilaukės ūkininkavimo sistemos pradžios reikia jieškoti šiais am- žiais.

Į turtinių santykių nelygybę anais laikais jis žiūri visai marksistiško- mis sąvokomis. Kunigaikščiai ir bajorai — išnaudotojai. Tuo tarpu jis pats kalba apie Aukaimio pilį Batakių - Skaudvilės apylinkėse ir žino, kad pilis turėjo plačią visuomeninę organizaciją ir kad ji neturėjo jokio ku-

4

nigaikščio ir buvo bendruomenės nuosavybė. Bet šios minties jis visai nevysto. Vietoj to jis vagies gaudymo nuostatuose, esančiuose Lietuvos statute ar Prūsų teisyne, nori įžvelgti kažką nepaprasto. Kovą tarp žem- dirbių ir ponų jis nori įžvelgti bausmėse, kurios pramatytos tiems, kurie perkelia žemės rubežių ženklus.

J. Žiugžda

J. Žiugžda pereina į Lietuvos kaimynus ir pirmoje eilėje apibūdina šauniuosius rusų bylinų herojų žygius Lietuvon. Jeigu Kulikausko minimi 200 bendrų šaknų lietuvių ir rusų kalbose atrodo visai savo vietoje, tai Žiugždos bendrų liet. ir rusiškų žodžių pavyzdžiai nedaro gero įspūdžio.

Atpasakodamas ordinų įsikūrimą ir Lietuvos valstybės susidarymą Žiugžda nieko nauja nepasako. Nauja pas jį yra nebent leninistinė pažiūra į valstybę, kuri esanti tik „aparatas žmonėms priversti" (62 psl.).

Vakarų feodalų žiaurumas Žiugždai yra būtinybė. Bet kai jis kalba apie rusų kunigaikščių susijungimą ir klusnumą vyr. kunigaikščiui, tai šis reiškinys neturi ne tik jokio išnaudotojiško bruožo, bet yra teisėta apsi- gynimo priemonė nuo Vakarų. Kryžiuočiai dažnai aptariami Markso cita- tomis, kuris juos kartais prilygina ispanams, siautusiems Meksikoje. žiugžda, duodamas detalių iš ordinų kovų, jas parenka tokias, kad išryš- kintų iš vienos pusės ekonominio išnaudojimo momentą, o iš kitos — vi- suomenės revoliucinius nusiteikimus. Tačiau kartais Žiugžda sumini lietu- vių narsumą, nors ir prieš rusus. Jis mini rusų metraščių žinią apie du piktus jotvingius: Skomandą ir Borutą. „Skomandas buvęs ypatingas ra- ganius ir piktadarys, greitas, kaip žvėris, pėsčias bežygiuodamas užka- riavo Pinsko žemes ir kitus kraštus". Taip rašo rusų kronikos.

Žiugžda išryškina Gedimino valst. tarybą, kuri vaidino svarbų vaid- menį jo derybose su popiežiumi ir dėl to tos derybos nepavyko. Jis gana palankiai apibūdina Vytenio ir Gedimino žygius į rusų žemes ir juos pa- teisina tuo, kad rusams tokiu būdu buvo sudaryta galimybė suvaidinti teigiamą vaidmenį kovose prieš ordiną. Tačiau rusų kultūra buvusi augš- tesnė ir darė įtakos Lietuvos kultūrėjimui. — Ir visgi, šis rusų žemių pri- jungimas prie Lietuvos ardė rusų žemių vienijmąsi apie Maskvą.

Įdomu, kad Žiugžda bando istoriškai komentuoti pasakas. Gana įtiki- mai jis pastebi, kad Devynių brolių pasaka yra senesnė už šiuos laikus dėl to, kad joje nėra klasių kovos pėdsakų. Senovės mitologija nedavė pagrindo klasių susidarymui. Feodalai tokią ideologiją radę krikščiony- bėje (98 psl.).

Lietuviškumo sąvoka jau buvo aiški Trenotos laikais. Eiliuotoji kro- nika jį vadina lietuviu. Lietuvos sąvoka buvo aiški ir jos „priešams“ po- piežiams.

J. Jurginis

Toliau perima žodį vėl Jurginis ir poroje straipsnių kalba apie ūkinę santvarką ir amatus 14 šimtm. Jis sako, kad valsčiai atsirado iš buvusių

5

kunigaikštysčių (101 psl). Valsčių administratoriai buvo tijūnai, kurie rinkdavo duokles. 1380 m. buvo padaryta prievolių reforma. Vietoj dešim- tinės buvo įvesta dekla. Tai buvo tiksliai nustatytas davinio kiekis nuo dūmo. Prieš tai duoklę kunigaikščiui skyrė visas valsčius ar sodžius bendru nutarimu. Vytautas pradėjęs atidavinėti valstiečius bajorams: pc vieną ar du (103 psl.). Tokie valstiečiai vadinta veldamais. Vytautas numalšino žemaičių sukilimą; jis naikino ir kunigaikščius, bet išugdė kitus „liaudies priešus". Iš turtingų bajorų jis išugdė ponus, kurie įgavo vadovaujančios reikšmės Didž. kunigaikštijoje. Pono vardą Jurginis kildina iš rusiško „župan“. Kalbėdamas apie prekių kelius, jis mini sumanymą sujungti Gi- liją su Deime tuo būdu atidarant artimesnį kelią iš Nemuno į Dancigą. Jis duoda ano meto pirklių pavardžių.

J. Žiugžda

Toliau marksistinės Lietuvos istorijos pynę vėl perima Žiugžda. Jis pasakoja Gediminaičių istoriją, įpindamas ją Rusijos istorijos įvykių fo- nan ir papuošdamas marksistinėmis antraštėmis. Pvz. apie krikščionybės įvedimą Lietuvon jis kalba skyriuje, kurį pavadina: „Pirmasis Lietuvos fe- odalų ekonominių ir politinių teisių apiforminimas". Penkioliktas šimtme- tis yra būdingas baudžiavos stiprėjimu. Bajorai nusikrato duoklių valsty- bei ir pasidaro teisėjai savo byloje su valstiečiu.

K. Jablonskis

K. Jablonskis įmanomai aprašo valakų žemės reformą. Valakai buvo dalinami nemokamai. Kas sugebėjo įdirbti, galėjo paimti net kelis vala- kus . Tačiau po valakų reformos prasidėjo visokio pobūdžio valstiečių dar- bo prievolės dvare. Dvarininkai nežinojo saiko tas prievoles didindami. Tradicinės talkos išvirto į prievartą.

Tačiau 16 šimt. viduryje atsirado naujas ekonominis faktorius: javų eksportas. Valstiečiai nuo to praturtėjo. Dvarininkai tada vertę valstie- čius mokėti feodalinę rentą. Jablonskis maišo tokias sąvokas, kaip vals- tietis, baudžiauninkas, vergas ir šį pastarąjį vartoja proletariškam įspū- džiui sustiprinti. 16 šimtm. valstybės administracija buvo labai išnaudo- janti. Kiekvienas jos žodis buvęs auksas, t. y. kainavęs papirkimą.

J. Jurginis

J. Jurginis aprašo 15 - 16 šimtm. miško eksportą. Iš to meto Lietuvoje yra užsilikę vietovardžiai: Būda, Būdviečiai, Būdininkai ir kit. Miško eks- portas taip išsiplėtė, kad reikėjo imtis jo apsaugojimo priemonių. Buvo įvestas beveik miško eksporto monopolis ir 1559 m. padarytas visų girių surašymas.

Toliau Jurginis duoda žinių iš šio laikotarpio geležies gamybos ir vie-

tinės rūdos. Jis aprašo popieriaus fabriką Vilniuje. Martynui Paleckiui buvo duotas leidimas steigti stiklo fabriką ir tikslūs nurodymai, kaip jis turi stiklą pardavinėti (199 psl.). Čia taip pat yra apžvelgiami cechai, at- skiros privilegijuotos miestų dalys, vad. juridikai, teisė steigti karčiamas ir kiti dalykai.

J. Žiugžda

J. Žiugžda aprašo Livonijos pasidavimą Did. Liet. Kunigaikščiui Ži- gimantui Augustui.

K. Jablonskis

K. Jablonskis kalba apie tolimesnę bajorų teisių raidą. Mat pradžioje ponų ir bajorų teisinis statusas buvo tas pat. Faktiškai ponai valstybėje labai įsigalėjo ir priklausė tik nuo kunigaikščio. Bajorai ėjo tuo pačiu ke- liu. Antroji Liet. Statuto reforma bajorus sulygino su ponais. Ir taip įsi- galėjo, pasak Jablonskio, bajorų diktatūra.

J. Žiugžda

Liublino uniją Žiugžda vertina kaip šlėktos viešpatavimo įteisinimą. Lietuvos savarankiškumą jis pakirto. šlėktos viešpatavimas, pasak En- gelso, yra viena šiurkščiausių visuomeninio valdymosi formų. Trečioji sta- tuto laida nuėjo dar toliau ir patvirtino, kad valdovas neturi teisės bajo- rams jokių mokesčių uždėti.

Žiugžda randa reikalo kalbėti dar apie bažnytinę Rytų ir Vakarų apei- gų uniją. Bet ją jis laiko pražūtinga ir jos pražūtingumą apibūdina paties Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos žodžiais: „Vietoj džiaugsmo, jūsų iš- garsintoji unija sukėlė mums tik rūpesčių, kivirčų ir mums pasidarė tokia šlykšti, jog mes norėtume likti be jos..." Taip jis rašęs unitų vyskupui šv. Juoz. Kuncevičiui (227 psl.). — Ta pažiūra yra labai artima šiandieninei Kremliaus politikai.

Įdomios yra Žiugždos pastabos apie augštą ano meto Lietuvos ama- tininkų lygį. Gaila, kad nėra šaltinių tam paliudyti. Esą buvusios gami- namos figūrinės plytos langų ir durų angoms papuošti. Yra randama žalia glazūra degtų puošnių plytų.

Ir šiam laikotarpiui pėdsakų apie liaudies išnaudojimą Žiugžda jieš- ko dainose. Jis sako, kad dainose atsispindi toks atkaklus liaudies pasi- priešinimas feodaliniams išnaudotojams. Jis mini dainos priekaištą Sudai- čių kunigaikščiui, kuriam „miegą bemiegantiems iškirto karelius, išpylė pilelę" (236 psl.). Jis sako, kad dainose nėra nei krikščioniškos mitologi- jos vaizdų, nei jos „moralės“ (237 psl.). (Jo svetimženkliai).

Didžiųjų kunigaikščių susirašinėjimas vykęs lotynų, vokiečių ir rusų kalbomis (238 psl.). — Taigi, ne vien rusų.

I

Žiugžda trumpai mini protestantizmo atsiradimą, Maž. Liet. literatū- rą, prikiša Mažvydui, Bretkūnui ir Daukšai, kad jie nekovojo prieš išnau- dotojus ir liepė garbinti ponus. Jėzuitai, išgarsėję savo mušeikomis, visgi griebėsi ir literatūros leidimo, Jėzuitų akademijai neranda gero žodžio, bet mini, kad Koperniko mokytojas Budziewskis įskiepijęs jam kritišką pažiūrą į astronomiją, kai profesoriavo Krokuvoje, 1495 m. persikėlė Vil- niun, buvo D. Kunigaikščio sekretorius ir čia mirė.

J. Jurginis

Jurginis apžvelgia senąją Lietuvos architektūrą. Pilys buvo statomos gotinės architektūros principais, Vilniaus gyvenamąją pilį pastatęs Vy- tautas. Trakų pilis yra taip pat gotinė, bet jos tapyba — bizantinė. Čia, pasak autoriaus, yra darniai sujungtos dvi dailės: Rytų ir Vakarų (250 psl.). Baigdamas kultūrinę apžvalgą, Jurginis pastebi, kad lietuvos kul- tūros vystymąsi sukliudžiusi kryžiuočių agresija, kuriai priešinosi „lietu- vių liaudies masių patriotizmas" (254 psl.).

J. Jurginis

Tolimesnį Lietuvos istorijos pasakojimą perima Jurginis ir su viena išimtimi jį priveda iki knygos galo. 17 šimtmetyje kyla ūkio produktų eks- portas, bet smunka amatai ir vietinė prekyba. Savo straipsnius J. Jurgi- nis yra prikaišiojęs visokių baudžiauninkų mušimų ir kitokių piktnaudo- jimų. Jis randa, kad dvarininkai vertę baudžiauninkus eiti bažnyčion. Nors Liet. Statutas draudė žudyti baudžiauninkus, bet dvarininkai ir to drau- dimo nepaisę (260 psl.).

Šiame laikotarpy įsiterpia Ukrainos prijungimas prie Rusijos, karas su Maskva ir karas su Švedais.

Amatų sunykimą šiame laikotarpyje jis aiškina tuo, kad feodalai įga- vo daugiau įtakos miestuose. Labai keista autoriui atrodo, kad cechų gin- čus spręsdavo ne magistratas, bet vyskupas arba kapitula (276 psl.). Viena iš priežasčių, dėl kurios silpnėjo amatai, buvo ta, kad Lietuvos ba- jorai nuo seno pirkdavo užsienio prekes ir nepalaikė savo amatininkų.

Prekyba Lietuvoje buvo suvaržyta gana griežtais įstatymais, dėl to Lietuvos mūgės nepragarsėjo. Pirkliu tapti buvo taip pat sunku, kaip ir amatininku. Vilniaus pirklių bendrija 17 šimtmety turėjo 60 vyrų, pasida- linusių į 5 grupes, po 12 asmenų. Muitai buvo imami už viską. Rudninkų klebonas ėmė muitą už perėjimą per jo parapiją.

Miestams kenkė ir tai, kad miestiečiai turėjo duoti pastogę ir nak- vynę bajorams, atvykusiems į miestus bylinėtis ar į seimelius. Jie čia at- vykę labai sauvaliaudavo ir kartais miestietį tiesiog išvarydavo iš savo namų. „Dėl to miestiečiai pradėjo vengti statyti geresnius ir puošnesnius namus" (282 psl.). Septynioliktame šimtmetyje miestiečiai pradėjo virsti

8

žemdirbiais, miestų valdybų nariai — žemvaldžiais. Tai reiškė visuomeni- nio darbo pasidalinimo menkėjimą..

Valstybinės pareigos buvusios perdaug pastovios. Kokio didiko gau- tos pareigos valstybėje niekas negalėjo atimti, net pats karalius. Jo paša- linimui reikėjo laukti kito karaliaus. Dėl to Lietuvos ministeriai nesiskai- tė nei vienas su kitu, nei su karaliumi.

Bajorų bausmės už nusikaltimus buvo labai menkos. Kalėjimo bausmę jie turėdavo atlikti pilyse. Kadangi pilių ne visur buvo, kitur buvo tik griuvėsiai piliakalniuose, tai nusikaltę bajorai bausmę atlikdavo ant pi- liakalnio, lošdami kortomis su savo tarnais. Ne ką geresnė tvarka buvo ir Vilniaus kalėjime, kur kalinamų bajorų tarnai visaip sauvaliaudavo.

Karinėms pratyboms bajorai buvo šaukiami trims dienoms per metus, šv. Mykolo šventėje.

Jurginis aprašo toliau Sapiegų karą prieš žemaičių bajorų kariuo- menę, vadovaujamą Oginskio. Lemtingas mūšis įvyko 1700 m. netoli Val- kininkų, prie Lieponių kaimo.

17 amžiaus kultūra

Iš Jurginio sužinome, kad „pastarnokas — tai yra Lietuvos daržovė, kurią vėliau išstūmė bulvė" (295 psl.).

„To meto tautosaka... rado gilią išmintį... Joje atsispindi sveika vals- tiečio moralė, tikėjimas tiesos pergale ateityje, gimtojo krašto meilė, s0- lidarumas" (296 psl.). Priežodžiai: „Kieno valdžia to ir teisybė", ,,„Vabalus leidžia, o muses voratinkliu spaudžia", „dvaro gyvenimas — peklos gyve- nimas“, „klebono platus maišas, niekad neprikrauji" — rodo kritišką pa- žiūrą į išnaudotojišką santvarką. "Tautosakoje velnias yra gailestingas valstiečiui, bet negailestingas ponui').

Vertingiausiomis 17 šimtmečio knygomis J. Jurginis laiko D. Kleino gramatiką ir K. širvydo žodyną (298 psl.). Jis aprašo turtingą Vilniaus pirklio Lebedžio biblioteką ir su Engelso pabarimais sumini vienuolynų mokyklas. Visdėlto jis pripažįsta, kad Vilniaus akademijos studentai ga- lėjo paskaityti ir uždraustas knygas, kad galėtų atsispirti disputuose.

„Žymiausi 16 a. gotikiniai ir renesansiniai pastatai buvo valstybės ar- ba miestų bendruomeninių pastangų vaisius, o 17 d. architektūriniai kūri- niai — bažnyčios ir rūmai — buvo feodalinių didikų turto ir garbės pa- sirodymo išraiška" (305 psl.). Tačiau 17 šimtm. menininkai, architektai ir dailininkai buvo liaudies žmonės. Jie buvo „laisvi nuo religinio kvaitu- lio" (306 psl.).

Keista, kad nei Jurginis nei kiti šios knygos autoriai nekomentuoja dainos:

Du broliukai kunigai, Du broliukai urėdai

Tik aš viena vargo dieną Grebiau lankoj šienelį.

Socialinių naštų nelygumas joje labai ryškiai matomas. Būtų tik įdomu nustatyti šios dainos kilimo laiką. V. Bgd.

18 šimtmetis

Sapiegos, nesusitaikę su bajorais, atvilioja ir remia švedus. Kraš- tas buvo labai nuniokotas. „Šiaurės karo nuniokojimai Lietuvos ūkio is- torijos sudaro staigų ir gilų kritimą, kuris net prašoka 16 amž. vidurio kritimą" (314 psl.).

Prasidėjo badas ir maras. „'Tebeveikė Lietuvos Statuto nuostatas, kad jeigu badmetyje dvarininkas neapsirūpina savo šeimynos žmonėmis arba baudžiauninkais ir toks nelaisvas žmogus iškeliavęs kitur prasimaitina ir palieka gyvas, tai jis įgyja teisę pasirinkti savo poną" (315 psl.).

„Valstietis, dirbdamas sodybinę ir prisiimtinę žemę, naudojosi gana plačia ūkine laisve ir buvo suinteresuotas tos žemės derliaus kėlimu“ (316 psl.).

Šiame šimtmetyje prasidėjo savotiškas reiškinys: didinimas dvarų palivarkų, atiminėjant sodiečių valakus. Tyzenhauzas ir Oginskis sakė, kad užtenka valstiečiams palikti tik po ketvirtadalį valako. Tyzenhauzas pra- dėjo kurti pramonę. Jo manufaktūros fabrikas buvo Gardine, drobės fab- rikas — Šiauliuose, gelumbės audykla ir metalo liejykla — Bartininkuose. Darbas jo fabrikuose buvęs priverstinis arba už labai menką atlyginimą. Gaminių kokybė buvo žema.

Naujas reiškinys šiame lakotarpyje buvo samdomoji darbo jėga. Ji atsirado palivarkuose ir Suvalkijos ūkiuose. Valstiečių vaikai pradėjo eiti uždarbiauti. Cechinė sistema pradėjo irti. Ji buvo ir varžoma. Biržų mies- to amatininkai pvz. neturėjo teisės išsikelti kitur. Be to, po mišparų jie turėjo mokytis šaudyti.

Įvyko pirmasis respublikos padalinimas. Sumažėjusioje valstybėje miestiečiai pradėjo reikalauti savo privilegijų, buvusių prieš 1659 metus. Tam tikslui susirinko Varšuvoje Lietuvos ir Lenkijos miestiečių seimas. Bajorai pradėjo eiti į miestiečius, taigi vyko priešingas procesas, negu pra- eitame šimtmetyje. Prasidėjo reformų sąjūdis. Prieš jį išėjo Lietuvos po- nai ir vyskupai, susitarę su Ekaterina II. Susidarė vad. konfederatų vy- riausybė, kuri įvedė Lietuvoje paprotį nešokti advento metu. ši vyriau- sybė privedė prie antrojo valstybės padalinimo.

J. Jurginis kiek plačiau aprašo 1792 m. sukilimą, kuriam vadovavo Kosciuška. Sukilimo suorganizuota Lietuvos taryba vadinosi: „Roda Nai- didžiausia Narodaus Lietuvos". Vilniaus miestiečių suorganizuotai gvar- dijai vadovauja archit. prof. Stuoka - Gucevičius.

Sukilėlių vyriausybei Lietuvoje vadovavo pulk. inž. Jasinskis. Jo vy- riausybė buvo atskiros Lietuvos šalininkas. Jis buvo Prancūzijos jakobi- nistų dvasios. Jį prašalinus, Vilniaus vyriausybė pasidarė tik Varšuvos vyriausybės atstovė.

Baudžiavos panaikinimo klausimą tada kėlė žinomas rašytojas Bogu- šas, bet buvo suimtas. šį Liet. Vyr. tarybos atsišaukimą J. Jurginis laiko apgaulingų: „Nežiūrėkime luominių skirtumų: žmonės esame visi lygūs, nes ant tos pačios žemės gyvename“. Pagaliau 1794 m. Kosciuška skelbia, kad Lietuvos ir Lenkijos valstiečiai yra laisvi. Bet ir į šį dekretą autorius

10

nenori žiūrėti kaip į baudžiavos panaikinimą, bet tik kaip į jos palengvi- nimą, kuris jokios praktiškos reikšmės neturėjo.

Tačiau Lietuvos valstiečių dalyvavimą sukilime prieš carinę kariuo- menę apibūdina labai šauniai. Vaitkevičiaus vadovaujamas būrys neprilei- do, kad tarp Klaipėdos ir Palangos rusų ir prūsų kariuomenės susijungtų. Lietuviškąją sukilimo dalį numalšino Riepinas.

Lietuviai Prūsijoje

Prūsijos istorijai šis leidinys nedaug teskiria dėmesio, Iš jos sužino- me, kad 18 šimtm. pradžioje amatai čia visai skurdo. Pakilo tik atsikėlus hugenotams. Centrinė valdžia čia daugiau kišosi į baudžiauninkų reika- lus. Karalius leisdavo visokių konkrečių įsakymų, pvz. draudimas kirsti jaunus ąžuolaičius.

Įsakymui įvesti į mokyklas vokiečių kalbą pasipriešino valstiečiai ir kaikurie kunigai.

Kultūra 18 amžiuje

Jurginis apibūdina Rugio tyrinėjimus, kurių dėka Lietuvių kalba su- sidomėjo Lessingas, Herderis ir Goethe. Jis įvertina, kad Prūsuose tais laikais vyko diskusijos, kokią liet. kalbą vartoti raštijoje: taisyklingą, ar kasdieninę.

Šio laikotarpio pasakose ir priežodžiuose J. Jurginis jieško luominių kovų pėdsakų. Yra cituojamas šitoks pasakymas: „Bijodami Dievo ką nors darot, iš širdies darykite, kaipo ponui, o ne žmonėms" (366 psl.). ši citata iš 1796 m. elementoriaus būdinga yra tuo, kad tai yra vienintelė vieta šioje knygoje, kur Dievas parašytas didžiąja raide.

Donelaičio „Metai“ yra labai augštai vertinami kaip realistinės dva- sios kūrinys tuo metu, kai klestėjo klasicizmas ir sentimentalizmas. Jo svarbiausias nuopelnas yra klasinių prieštaravimų pavaizdavimas. Jis vi- sada yra samdinio bet ne samdytojo pusėje.

Vienuolines 18 šimtm. mokyklas Jurginis šitaip apibūdina: „Ir aka- demijoje, ir vidurinėse mokyklose dirbo daug perėjūnų vienuolių, kurie be žalos Lietuvai daugiau nieko nedarė" (368 psl.).

18 šimtmečio architektūros pasikeitimas

Baroką šiame šimtmetyje pakeitė klasicizmas: Kauno rotušė ir Ba- zilionų vienuolyno vartai yra to pasikeitimo pavyzdys. Klasicizmo ugdy- tojas Lietuvoje yra Stuoka-Gucevičius. Jo supratimu architektūros grožį sudaro dalių santykiavimas su visuma. Ant Vilniaus katedros su statiniu nesiderinančios statulos yra ne jo. Dėl to 1950 m. šie žalojimai buvo pra- šalinti.

Smuglevičius Vilniuje vadovavo tapybos katedrai ir mokė meistriš-

11

kai piešti ir komponuoti. Jo šventieji panašūs į valstiečius, o ponus velnias veda į pragarą (373 psl.).

Didikai išlaikė savo orkestrus. Miesto muzikantus samdė miesto val- dyba ir bajorai. Tais laikais buvo jau ir viešų koncertų su bilietais. Gardi- nan 1770 m. seimo metu atvyko baletas. O 1784 seimo metu čia atvažiavo italų opera ir lenkiška Boguslavskio drama ir Petineli baletas. Boguslavs- kio teatras buvo atsikraustęs Vilniun, bet po dviejų metų išsikėlė Varšu- von. Tyzenhauzas suorganizavo valstiečių baletą. Po jo mirties baletas buvo atiduotas karaliui Stanislovui Augustui ir persikėlė Varšuvon. Ba- letą turėjo ir Oginskis.

19 šimtmetis

Valdant rusams, nors miestai išsilaisvino iš juridikų, bet miesteliai buvo atiduoti dvarininkams, kurie iš jų gyventojų faktiškai padarė bau- džiauninkus. „Carizmo atramą Lietuvoje sudarė sulenkėjusi Lietuvos ba- jorija" (878 psl.). „Dvarininkų vardu Tiškevičius dėkojo Ekaterinai II už žemių ir privilegijų apsaugojimą nuo valstiečių pasikėsinimų“ (378 psl.). Čia skaitome ir šitokį sakinį: „Netgi kardinolas Antici, žečpospolitos at- stovas Vatikane parašė laišką caro vyriausybei, įrodinėdamas savo nuo- pelnus, nes jis visada rėmęs Rusijos politiką" (378 psl.). — Ar tai galėjo būti Lenkijos atstovas? Greičiau tai buvo Popiežiaus atstovas.

Autorius išveda, kad tais laikais Lietuvos feodalai ir Rusijos carizmas susivienijo. Šiaulių ekonomiją caras atidavė rusui Zubovui.

Ekonominiai sunkumai rusų valdžioje dar padidėjo. Žečpospolitoje rekrūtai nebuvo imami, o čia prisidėjo dar ir ši našta. „Laisvosios sutar- tys" su dvarininkais nepalengvino valstiečių būklės. Lietuvos prijungimas prie Rusijos paspartino feodalizmo irimą.

Į Napoleono žygį autorius žiūri kaip į krašto nusiaubimą.

J. Jurginis mini, kad 1817 m. Vilniaus gubernijos bajorų seimelis siū- lė Lietuvos valstiečius atleisti nuo baudžiavos. Tačiau šį sumanymą Jur- ginis aptaria Lenino žodžiais, nes neaprūpintas valstietis būtų buvęs lais- vas mirti iš bado (391 psl.). Tačiau carinė vyriausybė rado šį projektą dar esant perankstyvą. Pradėta organizuoti javų sandėliai, norint apsiginti nuo bado. Organizuota ir valstiečių kasos. Bet teismai pasiliko dvarinin- kų rankose,

Autorius pateikia audimo pramonės būklę 19 šimtm. pradžioje. Pasak jo, pramonininkai nesugebėjo pereiti prie kapitalistinių santykių, dėl to jų įmonės, baudžiavą panaikinus, sunyko (399 psl.). Buvo tais laikais ir naminės cukraus gamyklos. Taip pat buvo ir plytų gamyklų, bet ne kapi- talistiniais pagrindais. Tik Vilniaus labdarybės draugijos vilnonių me- džiagų audykla, pradėjusi veikti 1828 m., buvo paremta išimtinai samdo- muoju darbu (401 psl.).

12

1830 -31 metų sukilimas

Šis sukilimas buvęs ne be ryšio su Rusijos dekabristais. Sukilimo idėja brendo ir Vilniaus universitete. Kai sukilėliai užėmė Varšuvą, Vilniaus gen. gubernatorius ėmėsi visų atsargumo priemonių. Žemaitijoje sukilimą pradėjo valstiečiai, tik vėliau prie jų prisijungė dvarininkai. Bažnyčia | malšinusi sukilimą. Sukilimo nepasisekimą autorius apibūdina šitokiu Jac- kovskio, vieno iš sukilimo karininkų, patarimu:''... reikėjo nepažeisti Lie- tuvos vidaus organizacijos, nelaikyti Varšuvos visokios išminties centru, surasti būdų valstiečius patraukti, rodyti religinę toleranciją, rasti glau- dų kontaktą su miestiečiais, aiškinti rusams, kad kovojame ne prieš gimi- ningą tautą, bet prieš despotizmą" (407 psl.). ši citata, atrodo, išeina kiek plačiau negu čia svarstomo klausimo ribos.

Autorius prisimena ir Emiliją Platerytę, kuri Kaune vos nepateko ru- sų nelaisvėn. Ji buvo I sukilėlių kuopos vadas. Už ją kazokams nelaisvėn pasidavė pulk. Kekernickis, atidavęs jai savo žirgą. Autorius pripažįsta, kad panašių draugiškumo ir pasiaukojimo pavyzdžių sukilėliai parodė ne- maža. Bet toliau jis priduria: „Bajorai rodė didvyriškumą karinės kovos lauke, bet jie buvo ištižėliai ir bailiai socialinės kovos lauke, drebėjo dėl baudžiavos, kaip jų gyvavimo pagrindo" (408-9 psl.).

M. Jučas

M. Jučas padaro 19 šimtm. pirmosios pusės ūkinio gyvenimo apžval- gą. Tai buvo baudžiavinio ūkio krizės gilėjimo laikai. Turint prieš akis baudžiavinį ūkį, kapitalizmo istorinis vaidmuo buvo pažangus. Pasak Le- nino, darbas, kapitalizmo dėka, suvisuomenėjo.

Iš Lietuvos buvo kaskart daugiau išvežama javų. 1857 m. Nemunu praplaukė 3445 laivai su 5 milionų rublių vertės prekėmis. Baudžiavinis darbas užleido vietą samdomajam darbui. Baudžiavinės pareigos buvo pervedamos į laisvai samdomą darbą. Vietoj 100 baudžiavinio darbo die- nų užteko 60 laisvai samdomo darbo dienų. Tokiu būdu lažinė sistema pe- rėjo į kumetinę sistemą. Autorius nešykšti visokių žiaurių baudžiavos iliustracijų. „Valstiečiai buvo plakami rykštėmis, kaustomi į kalades, ri- šami prie stulpų, laikomi uždaryti rūsiuose, klupdomi ant įkaitintų akme- nų, deginami geležimi". — Nežinia, kiek tai teisinga 19 šimtmečiui, bet tai labai primena bolševikų praktiką.

Kad baudžiauninkai kuldami žirnius jų nevalgytų, dvarininkė Kar- pienė žabodavusi tam tikrais apynasriais (413 psl.). „Caro valdžia visomis jėgomis gynė baudžiavą“ (413 psl.). Autorius toliau aprašo dvarų sura- šymus „liustracijas" ir „inventorius“.

Dvarininkai, nujausdami besiartinančią reformą, pradėjo atleidinėti baudžiauninkus. Tai padarė Karpis prieš mirdamas Joniškėlio dvare. Au- torius pripažįsta, kad demokratinės idėjos plito lenkų dvarininkų tarpe.

13

Žinomas yra Vilniaus medicinos studentų judėjimas, privedęs prie akade- mijos perkėlimo Kievan.

„Valstiečiai ne kartą rinkosi miškuose ir tarėsi dėl laisvės" (422 psl.). „Valstiečių bruzdėjimas Lietuvoje buvo visoje Rusijoje augančio revolių- cinio judėjimo dalis" (423 psl.). Didele įtaką darė Lietuvoje rusų revoliu- cinių demokratų raštai. Autorius paduoda įvairių revoliucinių Lietuvos sąjūdžių vietas ir datas. Jie buvę tiek stiprūs, kad kariuomenė juos mal- šinusi.

Apibendrindamas Lietuvos valstiečio priespaudą tais laikais, Jučas sako, kad ta priespauda buvusi trejopa: baudžiavos, caro administracijos ir dvarininkų tautinė.

J. Jurginis

Visą šį istorijos tomą užbaigia J. Jurginis straipsniu apie 19 šimtm. Lietuvos kultūrą. Jis ją aptaria pagal Daukantą. Mini Rėzos dainų rinki- mą ir Stanevičiaus poeziją. Strazdo poetikoje jis beviltiškai stengiasi rasti kokių revoliucinių ar bent socialinių nuotaikų. Geriau šiuo reikalu jam se- kasi su D. Poškos ,,Mužiku".

Įtraukiami į lietuviškos kultūros lobyną ir lenkiškai rašiusieji ra- šytojai: Ad. Mickevičius, Slovackis, Kraševskis, Kondratavičius ir kiti. Jis pastebi, kad Vilniaus universitete buvo dėstomas socialinis fiziokratų mokslas ir Ad. Smito ekonominės teorijos. Tačiau grįždamas prie Lie- tuvos socialinių santykių cituoja Daukanto pažiūrą, kad Lietuva iki Liub- lino unijos buvo kraštas, nežinąs klasių prieštaravimų (435 psl.).

Tiksliųjų mokslininkų tarpe mini Pabrėžą, nors nesakydamas, kad jis pranciškonas. Jį mini kartu su Biržų apskr. chemikų Theod. Grotus.

Lietuvos dailininkus 19 šimtm. atstovauja J. Rustemas, vėliau įžy- maus ukrainiečio poeto ir dailininko Taras Ševčenkos mokytojas.

Apžvalgą baigia dviem Mažosios Lietuvos laikraščiais: „„Nusidavi- mai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ ir „Keleivis“. Būdami po Prūsijos valdžia, šie laikraščiai nieko gero tautiniam atspa- rumui nepadarę.

VERTINIMAS

Metodinės pastabos

Susipažinus bendrais bruožais su komunistų išleista, bet lietuvių pa- rašyta, Lietuvos istorija, tenka pasidalinti apie ją įspūdžiais ir bandyti padaryti kaikurių išvadų.

Pirmasis dalykas, kuris krinta į akis šiame studijų rinkinyje, tai yra išimtinai mažas citavimas kitų autorių istorinių darbų. Pasirodo, kad šiame rinkinyje nėra cituojamas joks Nepriklausomos Lietuvos ir tautos atgimimo laikotarpio autorius. Aišku, kad šis demonstratyvus apleidimas

14

nėra atsiradęs šios istorijos rašytojų iniciatyva. Jis yra dar gyvos ko- munistinio okupanto opozicijos Nepriklausomajai Lietuvai padaras.

Kai nėra cituojami Nepriklausomosios Lietuvos autoriai, tai nėra lengva greitosiomis atskirti, kuri istorinė žinia yra originalus šių istorikų atradimas, ir kuri yra Neprikl. Lietuvos istorikų palikimas. Tačiau ir bendro susipažinimo su Lietuvos istorijos problemomis užtenka, kad ga- lėtum sakyti, jog čia kokių žymesnių istorinių naujienų, kurios nebūtų buvusios žinomos Neprikl. Lietuvos istorikams, nėra pateikiama. Gali būti kalbama tik apie vieną kitą smulkmeną.

Šią pažiūrą sutvirtina ir ta aplinkybė, kad čia nėra cituojama nei vie- na komunistų laikais išleista monografija. Vadinasi, galima manyti, kad ir nėra tokių monografijų, kurias būtų radę reikalo prisiminti šių studijų autoriai. Čia yra paminimi, — šalia vieno kito šaltinio nurodymo — tik kaikurie rusų autoriai ir pora autorių, rašiusių vokiškai apie 17 šimt. valstiečius Prūsuose.

Jeigu tačiau šis leidinys turi labai nedaug naujo pasakyti istorinių faktų iškėlimo atžvilgiu, tai jis yra labai naujas reiškinys savita mūsų istorijos samprata. Tai yra socialinė ir ekonominė Lietuvos istorija, ku- rios Mes nesame turėję.

Dar viena pastaba, kurią mes metodiniu atžvilgiu turime padaryti, tai yra kaikurių autorių (Lenino, Markso ir kitų) citavimas. Sunku pri- leisti, kad tokio pobūdžio istorikai, kaip šio leidinio autoriai, daug švie- sos Lietuvos istorijos problemoms nušviesti rastų Markso ar Lenino raštuose. Šie citavimai yra aiškiai tam tikro prisitaikymo ar prievartos reiškiniai. Iš to mes turime daryti išvadą, kad šių studijų autoriai nėra savo darbe laisvi. Dėl tos priežasties ir į visą šį rinkinį mes turime žiū- rėti taip, kaip mes paprastai žiūrime į nelaisvės raštą. Ši istorija yra augalas, išaugęs ne pilnoje, bet pritemdintoje šviesoje. Ne už visus čia įrašytus dalykus tenka autorius laikyti atsakingais, nepaisant to, kaip augštas pareigas komunistinėj santvarkoje jie eitų. Ir ne už viską mes juos galime kaltinti, kas šioje knygoje galėjo būti įrašyta, bet nėra įra- šyta. Tai yra kalėjimo raštas. Ir kaip tokį jį tenka skaityti: ne viską imti griežtai, kas parašyta ir sugebėti išskaityti tarp eilučių tai, ko nėra parašyta.

Socialinė Lietuvos istorija

Šios studijos yra pasinešusios duoti socialinę Lietuvos istorijos ap- žvalgą. Ne politiniai įvykiai yra pirmaeilė šios istorijos tema, bet visuo- meniniai tautos reiškiniai. Politiniai rekalai čia yra liečiami ne ką pla- čiau, negu jie turi įtakos socialiniam gyvenimui.

Socialinias žmonių santykiams turi labai daug įtakos ekonominiai reikalai. Dėl to ši istorija labai atsideda ekonominiams klausimams ir uoliai jieško medžiagos lietuvių kultūros pėdsakų. Komunistinė ideologi- ja yra išdirbusi savitą schemą vertinti socialiniams reiškiniams. Toje sche- moje būdingiausias dalykas yra augštesnėsės klasės persekiojimas žę-

15

mesnėsės ir žemesnėsės kova už išsilaisvinimą. šioje schemoje tad ir nori šie autoriai sutalpinti socialinę Lietuvos istoriją.

Jeigu apskritai imant mes galime sveikinti pastangas parašyti so- cialinę Lietuvos istoriją, tai į ją žiūrėti vien kaip į dviejų klasių kovos padarinį atrodo yra persiaura. Visuomenės gyvenimas yra perdaug kom- plikuotas, kad būtų galima jį suvesti į dviejų klasių kovos santykį. Čia daug reiškia žmonių pasaulėžiūra, krašto turtingumas, paveldėtas kul- tūros lygis, jos kryptis, ir visa daugybė kitų sunkiai išskaičiuojamų fak- torių.

Sovietiniams Lietuvos istorikams mes galime prikišti tai, ką pats Leninas prikiša revoliuciškai nusiteikusiems istorikams. 1920 m. kalbė- damas apie socialistus jis rašė: „istorija apskritai ir revoliucijų istorija ypatingai, savo turinyje yra visada daug turtingesnė, labiau vispusiška ir daug gyvesnė bei ,subtilesnė', negu geriausi partijų pirmūnai ir susi- pratę atstovai pačios pažangiausios klasės gali suprasti" (Left wing Communism, an infantile disorder, cituota iš Handbook of Marksism, 888 psl.).

Paradoksiškai išeina, kad šis Lenino priekaištas marksistų istori- kams čia tinka ir lietuviškiems Lenino pasekėjams. į

Tačiau, jeigu mes ir nesutinkame su marksistinės Lietuvos istorijos interpretacija, ar negalime konstatuoti kaikurių grynai faktinių šios is- torijos pasitarnavimų ar vertingų jos išvadų? — Tokių išvadų galima konstatuoti.

Viena iš tokių išvadų, kurios tiesa šie istorikai nepadaro, bet kurią galima išvesti iš šios istorijos apybraižos, yra ta, kad socialiniai santy- kiai Lietuvoje toli gražu ne visada buvo toki skurdūs ir ne visada buvo persunkti baudžiavos dvasios. Aukaimio pilies visuomeninė organizacija, Dusburgo paliudyta, yra verta socialinių studijų. Ji liudija, kad kaimai patys išlaikė pilį, kaip savo gynybos centrą ir atramą. Taip pat iš šios istorijos galime pasidaryti išvadą, kad priešmindauginiais laikais Lietu- voje amatai stovėjo gana augštai. Jie sunyko tik 17 šimtmety. Galima pastebėti, kad baudžiaviniai santykiai ypač iškrypsta tik 18 - 19 šimtme- ty. Net 16-17 šimtmetis atrodo dar turi pakenčiamus visuomeninius santykius. šiuose šimtmečiuose sunku socialinės įtampos ir klasių kovos pėdsakų surasti tokiems uoliems šių dalykų jieškotojams, kaip šie sovieti- niai Lietuvos istorikai. Priešingai, jie yra priversti konstatuoti tais laikais klestėjus amatus ir miestus.

Prieškrikščioniškosios Lietuvos socialinis susitvarkymas kelia ne vien komunistinių istorikų susidomėjimą. Jiems sunkų suprasti, kad ten nėra klasių kovos reiškinių. Realistiniai istorikai šios problemos atsikratė ki- tokiu būdu. Jie atmetė visus prieš Daukanto laikus surinktus lietuviškos sandarmės davinius dėl to, kad jie atrodė perdaug gražūs, kad būtų realūs.

Tačiau ir prieš realistinius ir prieš komunistinius istoriografus kalba vienas faktas, kurio šiuo reikalu negalima praleisti iš akių. Tai būtent yra ilgas, nenormaliai ilgas lietuviškos kultūros atsilaikymas prieš krikš- čioniškąjį spaudimą tiek vad. Didžiojoje, tiek Mažojoje Lietuvoje. Jeigu

16

visuomeniškai ir ūkiškai ir net kultūriškai čia būtų buvusi tuštuma, arba ta visuomeninė santvarka būtų rymojusi vien ant prievartos, argi krikš- čioniškieji priešai nebūtų radę prieš ją veiksmingos priemonės bent kelis šimtus metų anksčiau?

Iš paskutinių iškrypusių ir sugedusių šios santvarkos liekanų nėra rei- kalo spręsti apie ankstesnį jos stovį. Tačiau istorinėms studijoms meškos patarnavimą atlieka istorinio evoliucionizmo „dogma“. Ji nejučiomis mus užkrečia pažiūra, kad pažanga yra tik vėlesnio laiko reiškinys ir kad kiek- vieno reiškinio ankstesnė fazė būtinai turėjo būti blogesnė už vėlesnę. Bet tai toli gražu nėra visada tiesa. Istorikui tenka laikytis faktų, o ne istorinės teorijos.

Taigi į Aukaimio socialinę santvarką, į jos gynybos organizaciją ir į senovės Lietuvos amatų tam tikrą augštį mums tenka žiūrėti kaip į aiš- kintiną faktą, o ne kaip į nepatikimą liudijimą.. Reikia net stebėtis, kad komunistiniai Lietuvos istorikai nepasišovė iš Aukaimio išvesti tam tik- ros antikinio komunizmo formos.

Rusinimo problema

Tyrinėjant sovietinę Lietuvos istoriografiją kyla klausimas, ar stipriai joje reiškiasi Lietuvos rusinimo pastangos. Nėra abejonės, kad jų čia yra.

Bet prieš tiksliau atsakant į šį klausimą, verta yra atkreipti dėmesį į tai, kaip rusinimo tendencija šioje istorijoje santykiauja su marksistiš- kai komunistinė šios istorijos samprata. Ir tenka pastebėti, kad šie du reiškiniai šioje istorijoje eina visiškai vienas nuo kito nepriklausomai. Jie kekvienas turi visai savitas versmes. Marksistinis istorijos supratimas, kuris Lietuvos istoriniame vyksme nenori matyti nieko daugiau, kaip valstiečio kovą su feodalu, čia eina savo keliu, o Lietuvos istorijos rusiš- kas dažas čia eina taip pat savo keliu, galima sakyti visai nepriklausomai nuo pirmojo.

Ekonominio momento pirmavimas ir jo vaidmuo žmonių santykiams šioje istoriografijoje yra toks vadovaujantis, kad jis niekam nenusileidžia. Tiek Rusijos valdovams, tiek Lietuvos bajorams tenka skaudžių priekaiš- tų, kilusių iš šio istorijos supratimo.

Kokioje tad formoje reiškiasi šioje istorijoje Lietuvos rusifikacija ? Vienas kitas Lietuvos istorinio kelio sujungimas su Rusija, kurį čia paste- bime, visiškai sutinka su mūsų istorine realybe, kurios negalima išvengti ir už tai netenka daryti priekaištų šios istorijos autoriams. Tačiau čia yra ne mažai dirbtinių pastangų įpinti į Lietuvos istoriją vieną - kitą dabarti- niams rusams valdovams patinkantį dalyką. Galima jausti, kad autorius kaikur savo rusiškas pažiūras paskelbia arba norėdamas kai kam pasige- rinti, arba apsisaugoti ar išpirkti kitas savo „kaltes“. Rusinimas šioje istorijoje dėl to yra grynai nelaisvės reiškinys, liudijąs rašančiojo patai- kavimą.

Bet kadangi ši istorija yra perdaug marksistinė, tai ir rusiškumui čia yra uždėti marksizmo varžtai. Rusinimas čia nėra toks stiprus, kokio bū-

17

ta galima tikėtis, turint prieš akis faktinę rusų okupaciją. Galima net spė- ti, kad, jei ne marksizmas, ši istorija būtų išėjusi daug rusiškesnė. Nei apie panslavizmą, nei apie rusų natūralias pretenzijas į Pabaltijį čia tie- sioginiai nieko nerandama. Tiesa, čia yra iškeliama Pabaltijo uostų reikš- mė Rusijos valdymo laikais. Bet šio fakto apibūdinimas yra toks nedasa- kytas, kad atrodo, jog čia kas nors praleista, kas autoriams nepatiko.

Taigi, nors ir labai paradoksiškai tai atrodytų, visdėlto reikia pripa- žinti, kad marksistinė istorijos „,„dogmatika“ gerokai apsaugoja šią isto- rija nuo rusinimo.

Lietuviškumo klausimas

Kaip jau pastebėjome, marksistiškai suprastoje istorijoje tautiškumas nestovi pačioje augščiausioje vietoje. Jis nestovi ten, kur jis stovėjo Ne- priklausomos Lietuvos istoriografijoje. Jeigu ten tautinė idėja, sujungta su savos valstybės sąvoka, buvo ta gairė, kuri vadovavo visam istorijos ra- šymui, tai čia tokia gaire yra ekonominis krašto gyvenimas, besireiškiąs kova tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų. Ši idėja čia yra tokia pagrindinė, kad pirmosios vietos ji niekam kitam neužleidžia.

Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad lietuviškumas šioje istoriografi- joje yra išstumtas. Jis čia turi savo vietą. Kova tarp valstiečių ir bajori- jos čia pirmoje eilėje yra Lietuvių tautos kova. Ir visoks lietuviškumas, kuris tik geruoju ar bloguoju duodasi įtalpinamas į marksistinę istorijos schemą, čia randa savo vietą.

Galima pastebėti, kad lietuviškumo atžvilgiu šios istorijos autoriai yra labai jautrūs ir, kur tik nėra pavojaus, jie pasirodo su juo pirmose linijose. šios knygos autorių lietuviškumo koncepcija iš esmės yra ta pati, kuri susiformavo Aušros — Nepriklausomosios Lietuvos laikotarpyje. Tačiau tam tikrų skirtumų niuansų galima joje pastebėti. Pirmiausia tie skirtu- mai susidaro iš to, kad čia pirmoje eilėje nėra Lietuvos valstybės istorija. Čia yra liaudies istorija. Dėl tos priežasties čia yra mažiau dėmesio ski- riama dinastiniams ar kitų, su Lietuva susijusių kraštų politiniams klau- simams, kaip Lenkija ir Ukraina. Čia viskas daugiau koncentruojasi apie etnografinę Lietuvą.

Kitas bruožas, kurį mes čia pastebime, tai yra ne toks tragiškas žvilgs- nis į uniją su Lenkija. Tiesa, unija yra vertinama nepalankiai, bet ne taip tragiškai, kaip ji buvo vertinama Nepriklausomosios Lietuvos istoriogra- fijos. Galbūt, kad tai yra dėl to, kad šioje istorijoje visa tragika yra su- sikoncentravusi į baudžiauninko ir bajoro santykius.

Nors ši istorija yra labiau etnografinių Lietuvos plotų istorija negu kuri kita, tačiau ji mažiau tragiškai žiūri į tą lietuviškumą, kuris reiškėsi lenkų kalba. Jeigu paskutiniais Neprikl. Lietuvos metais vyravo kryptis išimti iš Lietuvos literatūros Mickevičių, Slovackį, Kondratavičių ir kit., tai šioje istorijoje jie laikomi lietuviais, nereikalaujant iš jų pasiteisinimo, kodėl jie rašė lenkiškai.

Šis pasikeitimas, nors ir neryškus, pasidaro žymiai ryškesnis, kai mes prisimename tradicinę Rusijos istoriografijos laikyseną Lietuvos Lenkijos

18

santykių atžvilgiu. Juk 19 šimtmety rusai stengėsi didinti Lietuvos Len- kijos skirtumų sąmonę. Dėl to jeigu sovietinė Lietuvos istoriografija būtų vien rusų įtakoje, greičiausiai Lietuvos ir Lenkijos skirtumų sąmonė čia būtų didinama.

Kyla klausimas, kuo tą nuolaidumą lenkiškai kultūrai aiškinti? — Gal marksistišku universalumu? Gal tuo, kad lenkiška kultūra šiandien Lietuvai nėra tokia pavojinga? — Vargiai. Ar nuotaikos pakeitimą nebus padariusi bendros grėsmės sąmonė, kurią išgyvena kartu tą pačią visos pa- vergtos tautos? Kai ateina didesnė grėsmė, mažesnės grėsmės pamiršta-

mos. Antikrikščioniškas istorijos pobūdis

Sovietinė Lietuvos istorija yra antikrikščioniška ir materialistiškai bedieviška. Ji yra rašoma tokio autoriaus ir tokiam skaitytojui, kuriam antikrikščioniškumas ir materialistinis bedieviškumas yra savaime su- prantami dalykai. Dėl to šių dalykų autorius nei neįrodinėja. Jis juos pri- simena, pailiustruodamas juos kaikuriais gyvenimo faktais. Apskritai ši istorija stengiasi nepraleisti patogios progos, kur galima ką nors neigia- mo iškelti prieš tikėjimą ir krikščionybę. Bet didelio išradingumo šioje srityje neparodo. Dažniausiai krikščioniškus reiškinius ji stengiasi paže- minti, juos laikydama tuščiais fantazijos padariniais.

Jeigu mes šitaip formuluotume klausimą: ar ši istorija religijos ir krikščionybės interpretacijos srityje yra nuėjusi žymiai toliau antikrikš- čioniškumo linkme, negu kokia istorinė interpretacija, parašyta liberalis- tiškai ar socialistiškai nusiteikusio autoriaus, anksčiau rašiusio?

Ir, norint atsakyti į šį klausimą, atsižvelgiant į visas dabartines prie- vartines sąlygas ir į tą aplinkybę, kad religiniam pasireiškimui jokios ofi- cialesnės vietos gyvenime neskiriama, tai, turbūt, reikės pripažinti, kad šios istorijos autoriai nėra labiau antikrikščioniški ar bedieviški negu anksčiau.

Gal labiausiai antikrikščioniška ši istorija yra ten, kur ji kalba apie išnaudojantį feodalizmą. Gauname įspūdį, kad šios knygos autorių ir ypač jos skaitytojų galvose feodalizmas yra maždaug tas pat, kas krikščionybė. Feodalizmas jiems yra socialinė krikščionybės apraiška. Kadangi ši isto- rija yra pirmoje eilėje socialinė, tai nesunku suprasti, kodėl krikščionybė ir feodalizmas čia susiglaudina. ..

Tačiau feodalizmo ir krikščionybės sąryšis čia taip pat nėra nei aiš- kinamas, nei įrodinėjamas. Jis yra greičiau suponuojamas, kaip atsineš- tinė skaitytojo idėja.

Feodalizmo sutapatinimas su krikščionybe yra būdingas rusiškojo ko- munizmo bruožas. Marksas, nors taip pat dažnai šią idėją vartojo, tačiau ji jam reiškė ne vien išnaudojimą. Ji jam reiškė ir tai, ką kapitalizmas su- griovė, būtent: organišką visuomenę (žiūr. Komunizmo manifestą, Hand- book of communisme, 27 psl.). Tuo tarpu rusiškieji komunistai, sekdami savo liberalais mokytojais, iš feodalizmo padarė išnaudojimo sinonimą ir bajorų valdžią.

19

Feodalizmas yra viduramžinės santvarkos padarinys, dėl to tiksliai kalbant ten reikia ir jieškoti tikrosios jo prasmės. Tačiau ir ten ją rasti nėra lengva. Kaip pastebi Maurenbrecher, kad „visada pasilieka labai nuo- stabus faktas, kad viduramžių teologų socialinis mokslas visai nežino fe0- dalizmo. Tik romantinė antirevoliucinė renesanso idėja grįžo prie jo atgal. (Žiūr. Haller ir De Bonald). Net iki šios dienos dar nėra prisikasta iki re- alios katalikiškos idėjos, kuri pirmenybę duoda demokratiniams kaimiečio ir vidurinio miestiečio idealams". E. Troeltsch, The social teaching of the christian churches (428 psl.).

Rašančiam šiuos žodžius nėra arčiau žinomas Maurenbrecher, tačiau jis yra gerokai susipažinęs su E. Troeltsch socialinių idėjų istorija, kurį Maurenbrecher cituoja. Troeltsch yra protestantas ir didelis žinovas reli- ginių ir socialinių idėjų santykiavimo. Jis pastebi, kad šv. Tomo sociologi- ja yra ne feodalinė, bet grynai miestietiška. (Tomo požiūriu žmogus na- tūraliai yra miesto gyventojas. Tr į laukinišką gyvenimą jis (Tomas) žiūri tik kaip į nesekmės ar nedatekliaus padarinį. Miestas, jo supratimu, yra stipriai žemdirbiškas. Jis apsirūpina pragyvenimu gerai suorganizuota mainų sistema su tuo kraštu, kuris jį supa ir yra jo valdžioje" (318 psl.).

Apie feodališkumo trūkumą šv. Tomo sociologijoje Troeltsch šitaip rašo: „Tomas Akvinietis, kuris pats yra feodališkos kilmės, nekreipia dė- mesio nei į feodalinę sistemą, nei į jos nuotaikas. Tačiau jis visur pripažįsta klasės organizaciją, kaip savaime suprantamą dalyką. Bet jis jos neilius- truoja feodalinės klasės pavyzdžiais. šia prasme, taigi, šiaip jau gana vie- našališka Tomo orientacija į miestą yra būdinga ir reikšminga katalikų socialinei etikai. Ji yra patriarchalinė, kiek prisieina padaryti nuolaidų, susijusių su valdžia ir natūraliniais pasižymėjimais, bet ji jokiu būdu nė- ra feodalinė. Ji yra buržuazinė industrinio - žemdirbiško miesto prasme, su savita darbo organizacija ir aiškia proporcija tarp darbo ir pajamų" (319 psl.).

Taip rašo prof. Troeltsch apie vedamąsiais socialines viduramžio ka- talikų idėjas. Jam, kaip protestantui, nėra jokio pašalinio pagrindo ginti ar gražinti viduramžinės socialinės doktrinos. Iš jo mes matome, kad fe- odalizmo sutapatinimas su krikščionybe yra reikalingas revizijos. Bet rei- kia pasakyti, kad šis sutapatinimas yra labai paplitęs vidurio Europos tau- tų šviesuomenėje.

Tuo be abejo, mes nenorime neigti kaikurių feodalinių reiškinių lie- tuviškoje visuomenėje, pasireiškusių jau naujaisiais amžiais. Bet jie yra greičiau atsitraukimas nuo viduramžinės socialinės krikščioniškos dok- trinos, negu jos atstovavimas.

Lietuvos visuomeninio smukimo diagnozės nustatymas

Ūkinis ir socialinis lietuviškos visuomenės smukimas, pasibaigęs uni- jinės valstybės praradimu ir šimtmete rusų okupacija, yra faktas nereika- lingas naujų įrodinėjimų.

Bet reikia jieškoti šio smukimo priežasčių. Tradicinė mūsų istoriogra-

20

fija šią kaltę vertė unijai ir blogai Lenkijos bajoriškų laisvių interpretaci- jai Lietuvoje. Panašiai kaikurie Lenkijos istorikai už smukimą visuome- ninių santykių kaltina Lietuvą, būtent jos didikų sauvaliavimą, kuris griovė bendros respublikos politinius ir visuomeninius reikalus.

Sovietinė Lietuvos istorija, atrodo, susilaiko nuo tiesioginio unijos kaltinimo šiuo atžvilgiu. Ji viską suveda į bajorijos sauvaliavimą, savo teisių didinimą ir valstiečio pavergimą. Tačiau gilesnės šio reiškinio diag- nozės ir ji, žinoma, neduoda. Mums kaip tik šia proga kyla klausimas, ko- dėl taip atsitiko? Juk mes negalime manyti, kad Lietuvos bajoras buvo iš esmės koks išsigimėlis ar kokia įsikūnijusi blogybė. Ar čia nėra kalta ko- kia neteisinga laisvės interpretacija, ar visuomeninio gyvenimo mokslas, ar kokia valstybinė teorija, kuri mūsų bajorėlį taip iškreipė?

šis klausimas mums yra dar sunkesnis dėl to, kad mes nesame kokie totalistai ar perdėto centralizmo atstovai. Mes pripažįstame, kad gerai yra, kai koks vietinis žmogus (net ir bajoras) vadovauja savo apylinkėje. Modernioji sociologija yra priėjusi išvados, kad geriau yra, jeigu vado- vauja vietinis žmogus, turįs natūralius ryšius su apylinke, negu centro pastatytas valdininkas, kuris daugiau žiūri centro interesų, negu vietos. Kodėl tad šis iš esmės geras principas Lietuvoje visai neveikė ir išvirto į savo priešingybę? Lietuvos vienintelis visuomenininkas (bajoras) pagal savo siaurus interesus buvo labai aktyvus bendruosiuose valstybės reika- luose, bet visiškai apleido žmoniškų santykių kultyvavimą savo apylin- kėje...

Norint rasti atsakymą į šį klausimą, nėra ko jo jieškoti kokiuose pa- slaptinguose toliuose. Nėra ko jo jieškoti tolimame viduramžyje. Vietoj to reikia nukreipti žvilgsnį į to laikotarpio politines doktrinas. Nesunku atsiminti, kad tada buvo absoliutizmo viešpatavimo laikai. Jeigu prancūzų absoliutizmas valstybės padalinimo laikais baigė pražydėti, tai Fridriko Didžiojo, Vokiečių imperializmo kūrėjo laikai buvo tik prasidėję.

Žinoma, Lietuvos — Lenkijos respublika savo centralizmo trūkumu buvo tikra priešingybė absoliutinei valstybei. Čia viešpatavo neapvaldoma respublikinė sauvalė. Absoliutinis viešpats čia buvo ne karalius, bet anks- čiau — didikas (ponas), o vėliau — bajoras.

Iš čia apžvelgtos istorijos yra labai ryšku, kad Lietuvos bajorai turėjo labai didelius prekybinius ryšius su užsieniais. Patys bajorai veždavo savo javus laivais į Karaliaučių ir ten, prisipirkę užsienietiškų baldų, traukdavo savo laivus atgal. Taigi, absolitistinės Vakarų idėjos negalėjo jų nepasiek- ti. Ir nėra nuostabu, kad jie savo dvaruose ir apylinkėse pradėjo elgtis kaip maži absoliutai. O mažos apimties absoliutas yra ne mažiau sunkus pakelti negu didelis.

Taigi, jieškant Lietuvos visuomeninių santykių smukimo, nėra rei- kalo daryti tolimų šuolių į abejotino realumo idėjas. Reikia verčiau apsi- dairyti po tų pačių laikų pasaulį. Tokiu būdu bus mums nesunku pastebė- ti, kaip absoliutistinės idėjos, persimetusios į viduramžinės kilmės agra- rinę Lietuvos respubliką, iškreipė natūralius žemdirbiškus santykius.

21

Dvilypis istorijos veidas marksizme

Šiuomi mūsų sovietinės istorijos apžvalga galėtų būti baigta. Tačiau norint pilniau įvertinti Lietuvos sovietinę istoriografiją, negalima nei mo- mentą praleisti iš akių, kad tai yra marksistinė istoriografija. Kitaip ga- lima ją pervertinti ir nejučiomis jos gerumus pratęsti ten, kur jie nei nori, nei gali siekti. Šią istoriją tenka vertinti tik marksistiniuose istorijos su- pratimo rėmuose,

Marksizmo laikysena istorijos atžvilgiu, tuo tarpu, ne tik nėra viena- lytė, bet yra tiesiog dviveidiška. Vienu atžvilgiu marksizmas yra palan- kausiai nusiteikęs istoriniam vyksmui. Tai seka iš jo pažiūros į revoliu- ciją. Niekur nėra taip išryškintas gyvenimo slinkties kintamumas ir to kiausiai nusiteikęs istoriniam vyksmui. Tai seka iš jo pažiūros į revolių- mato filosofijoje.

Bet iš kitos pusės, marksizmas yra absoliutinės laimės įgyvendinimo filosofija. Jis yra rojaus kūrėjas žemėje. Dėl to po revoliucijos jokia is- torija komunizme nėra įmanoma. Tai aiškiais žodžiais pasako pats Mark- sas: „Taigi, buvo istorija, bet dabar jos nėra“ (Handbook of Marksismm, 365 psl.). Nuo to momento, kai tradicinės visuomeninės formos yra su- griautos „nuo to momento revoliucinė klasė pasidaro konservatyvi"? (ten pat 367 psl.).

Dėl tos priežasties ir komunistinė Lietuvos istoriografija yra atėjusi į tokį akligatvį, iš kurio toliau nebėra išeities. Šis akligatvis turėtų būti galutinė tautos raidos stadija ir jos absoliutinės laimės apraiška. Bet šios istorijos rašytojai, geriau net negu mes, žino, kad tą stadija nėra rojus ir nėra tautos gyvenimo galutinė stadija. Tačiau to pasakyti jie negali. Į visą ligšiolinį lietuvių tautos gyvenimą jie žiūri kaip į žygiavimą di- džiosios revoliucijos link. Kiekviename istorijos tarpsnyje jie nori rasti tai vieną, tai kitą marksistinės revoliucijos elementą.

Marksistinis istorijos supratimas yra įdomi istorijos problema. Jau vien ta aplinkybė, kad marksizmo gimimas yra glaudžiai susijęs su Hegelio filosofija, kuri yra tapsmo ir istorinių studijų filosofija, kalba už tam tikrą komunizmo artumą istorijai. Trys Hegelio raidos fazės: tezė, antitezė ir sintezė yra jo istorinio vyksmo schema. Tokiu būdu atsiradusi sintezė savo ruožtu yra išeities taškas naujai antitezei, Šis mokslas buvo marksistų pastebėtas. Kai Proudhonas šį hegelinį bangavimą pritaikė ekonominei istorijai, tai Marksas išėjo prieš tai. Šį mokslą jis kritikavo, bet bekriti- kuodamas kai ką pasisavino. Jis pasisavino jo antitezę, griovimą esamos tvarkos, revoliuciją. Bet kad šį bangavimą būtų galima pratęsti per am- žius, jis laikė nesąmone. Tokiu būdu, hegelinis tapsmas marksizme yra nepilnas.

Markso istorijos supratimas tikrumoje dėl to yra ne tiek hegelinis, kiek labiau A. Comte'o. Comte'o, pazityvizmo kūrėjo tapsmas vyksta taip pat trimis stadijomis. Pirmoji yra naivioji arba mitologinė stadija, toliau

22

eina religinė ir galų gale yra mokslinė stadija. Ši pastaroji yra augščiau- sias tapsmo laipsnis ir toliau po jos jokio proceso jau nėra. Taigi, iš tikro, A. Comte'o filosofija labiau tinka marksistiniam istorijos supratimui, ku- ris iš vienos pusės yra labai perversmingas, o iš kitos pasiekęs tam tikros stadijos, sustoja eschatologinėje (pomirtinėje, paskutinio teismo) būse- noje.

Mūsų uždavinys marksistinės filosofijos atžvilgiu dėl to nėra vien kaip istorikų uždavinys. Kaip istorikai mes turime patikrinti jų teigimų teisingumą ir istorinių faktų interpretavimo teisingumą. Tačiau, kaip žmonės ir kaip lietuvių tautos vaikai, mes turime pareigą kovoti už teisę ir toliau lietuvių tautai turėti savo istoriją. Mes negalime sutikti su ta mintimi, kad komunistinė lietuvių tautos stadija yra paskutinis tarpsnis mūsų tautos gyvatoje.

KOREFERENTO JJRŪGIO ŽODIS

Kad šiais laikais Lietuvoje mūsų krašto istorija iškraipoma pagal dia- lektinio ir istorinio materializmo pažiūras ir bolševikiniai - rusišką impe- rializmą, tai nereikia tuo perdaug stebėtis. Ne be to, kad ir Nepriklauso- mybės laikais Lietuvos istorija buvo nušviečiama ne visų istorikų objek- tyviai. Į kaikurių istorikų pažiūras paveikdavo socialiniai ir politiniai pa- sikeitimai, o gal net ir kaikurios asmeninės pažiūros. Juk Jogaila buvo sim- boliu visko blogo, nesistengiant kiek plačiau ir objektyviau pažvelgti į jo veiklą ir jos pasekmes. Tik dabar, išeivijoje, mūsų istorikai pradeda kiek reviduoti įsisenėjusias pažiūras. Vytautas buvo iškeltas į Lietuvos didy- bės ir lietuviškumo simbolį, bet ar tai pilnai pateisinama? Be abejo, tai buvo didi asmenybė, ir jis išplėtęs Lietuvos ribas toli į Rytus, kaip tai tei- singai nurodo, rodos, Prochazka, apsaugojo tikrąją Lietuvą keliems am- žiams nuo rusų. Bet jo siekimams ir ambicijoms Lietuva buvo permaža, ir jis siekė daug didesnės, tik vardu paliekančios lietuviška valstybės sukū- rimo. Juk ir dabar vokiečių istorikai, įrodinėdami Klaipėdos krašto vo- kiškumą, remiasi tuo, kad Vytautas atidavė pagal Melno sutartį, tą kraš- tą nugalėtiems kryžiuočiams. O ar tai ne buvo savotiškas baudžiavos įve- dimas, kai Vytautas atidavė bajorų valdžion žemaičius ir žiauriai numal- šino jų sukilimus? Apie tai rašo Lovmianskis, cituodamas Vytauto laišką kryžiuočių mistrui. O ar ne buvo paskandintas Vytauto šešėlyje Kestutis, sugebėjęs su savo žemaičiais atsispirti kryžiuočių jėgai, tas mūsų istori- jos tikrasis Bajardas, apie kurį tautoje pynėsi gražios legendos ir kurį gerbė ir priešai,

Mes nenorėjome pastebėti, kad Lietuvos - Lenkijos unija, einant obal- siu — lygus su lygiais, laisvi su laisvais — buvo savos rūšies pirmtaku Tautų Sąjungos, taip pat kaip nematėme unijos nukreipimo prieš mūsų di- džiausią ir pavojingiausią priešą — Rusiją. O Lietuvos - Lenkijos santvar- ka ar ne buvo pirmoji demokratija, kad ir pastūmėta iki kraštutinumo bajoriška demokratija (kitokios tais laikais ir sąlygom ir negalėjo būti), į kurią kelias buvo atviras visiems, kaip tai įrodo daugybė indigenatų ir

23

grynai lietuviškos, bajoriškos pavardės (Moigis, Liaugminas ir t. t.), iš kurių kaikurios net pasipuošė senatorišku purpuru (Sirutis).

Toje bajoriškoje demokratijoje ir kaimiečių gyvenimas buvo daug geresnis negu pas kaimynus. Ne be pagrindo vokiečių istorikai dabar nuro- dinėja, kad XVIII šimtm. kaimiečiai iš Prūsų, Rusijos ir Austrijos bėgda- vo į Lietuvos - Lenkijos valstybę, ir tų bėglių skaičius siekdavo ne vieną šimtą tūkstančių, ir Fridrikas Didysis ruošdavo ekspedicijas bėglių grą- žinimui,

Lordas Acton, žymus anglų istorikas, buvęs Kembridžo universiteto profesorius, teisingai sako, kad istorijoje nepalaužiamas integralumas mo- ralinio kodekso yra ta paslaptis, kuri išlaiko jos autoritetą, kilnumą ir naudingumą. Nusižengimas tam principui gali tik pakenkti krašto ar tau- tos istorijai. Manau, kad tas ypatingai pavojinga mažom tautom ir apsun- kina atitaisymą iškreipimų ir tendencingų nušvietimų, svetimų daromų ar padarytų.

Dėl šio referato turiu dar pridėti tai, kad, mano nuomone, rusinimo tendencija istorijos interpretavime šiais laikais labai žymiai pastebima. Ji daug daugiau pasireiškia ne tuo, kas pasakyta, kiek tuo, kas nepasaky- ta. Daug kalbama apie Lietuvos sunaikinimą ir gyventojų skurdą ir vargą. Bet niekur nesakoma, kad tie sunaikinimai ir jų pasėkoje kilęs skurdas ir vargas daugiausia buvo rusų padaras. Baisus Vilniaus išplėšimas, apgrio- vimas ir sudeginimas 17 dienų užsitęsusiame gaisre, tai juk rusų XVII šimtm. darbas. Po to Vilnius ilgą laiką neatsigavo, o žymės pasiliko visiem laikam. To paties šimtmečio užsilikęs Raudondvario inventorius mini, kad po rusų kariuomenės išėjimo tame milžiniškame dvare liko tik ar ne vie- nas katinas. O kiek vėliau šeremetevas savo pranešime carui Petrui I apie savo žygius Latgalijoje rašo, kad ten, kur perėjo jo vadovaujama rusų ka- riuomenė, nė gaidžio giedojimo negirdėti, ciniškai dėkodamas už tai Dievui ir Panelei Švenčiausiai. Tokie ir panašūs faktai (o jų būta daugybė) am- žių bėgyje dabartinių Lietuvos istorijos kūrėjų visai nutylimi. Beje, juos mažai kėlė ir mūsų istorikai Nepriklausomoje Lietuvoje.

Tačiau manau, kad nieko nėra blogo, kas neturėtų nors ir mažų sa- vo gerų pusių. Bolševikinės okupacijos istorikai iškelia įvairių naujų fak- tų ir nuvainikuoja ne vieną stabą, iškeltą ant piedestalo savo laiko poli- tiniais ar socialiniais motyvais. Tas atsitikdavo ir kitur. Prisimenu pav. lenkų istorijoje iškeltus faktus apie 3-jų metų Seimo pirmininką St. Ma- lachowskį ar Edukacinės Komisijos pirmininką kunigą H. Kollontajų, arba klausimą, kodėl Adomas Mickevičius nevyko į Lenkiją 1831 m. suki- limo laiku, o nuvyko į Romą globojamas ir M BISMAĖ rusų pasiuntinio ku- nigaikščio Gagarino.

Iš tokių nuomonių ir nušvietimų susikryžiavimų dažnai iškyla tiesa, kaip tą sako sena prancūzų patarlė,

24

SENIAUSIEJI LIETUVIŲ „PINIGAITI“

GINTARAS IR KAILIAI KAIP MAINŲ PRIEMONĖ

JONAS K. KARYS

1. Dabar visiems gerai žinomi pinigai yra ilgos civilizacinės bei kul- tūrinės raidos padarinys. Jie susieti nenutrūkstamomis evoliucijos gijo- mis su primityviškais, dažnai labai keistais, įvairių įvairiausiais daikti- niais „pinigais“, tiksliau — nuo neatmenamų laikų žmonėse išryškėju- siomis ypatingo naudingumo gėrybėmis. Netenka abejoti, jog šioki ar toki pinigai galėjo užsimegzti tik tada, kada žmonės suvokė nuosavybės pojūtį, kada jie suprato turimus daiktus esant grynai jų ir ėmė juos rei- kale kaitalioti su kitais žmonėmis.

Visuomet buvo žmogui reikalingi, reikalingesni ir reikalingiausi daik- tai. Siekdamas reikalingiausio, jis galėjo atsisakyti mažiau jam reika- lingo daikto. Iš čia prasidėjo mainai. Aišku, pradžioj keisti daiktas į daiktą, gėrybė į gėrybę. Žmonių poreikiams plintant, o mainams gyvėjant ir gausėjant, tiesioginio apsikeitimo neužteko. Palaipsniui atsirado ir iškilo daiktai - tarpininkai, už kuriuos jau buvo galima pageidaujamus dalykus „pirktinai"“ įsigyti. Tie daiktai - tarpininkai ir buvo visų paskui sekusių pinigų prototipais. Vienose žmonių grupėse jie atsirado anksčiau, kitose vėliau, žiūrint kada tos grupės mainų priemonėms vartoti kultū- riškai pribrendo.

Visur ir visos pirmykščios mainų priemonės, kaip taisyklė, buvo 1a- biau nusižiūrėti bei plačiau pageidaujami daiktai. Jie būdavo įvairūs — mainų priemonėmis vartotų daiktų įvairiuose kraštuose bei įvairiais lai- kais mokslas priskaito aibes. Tik jų pagrindinė idėja visur buvo ta pati, kurią amžiai atlydėjo net iki mūsų laikų: pinigas ir šiandien pirmoje vie- toje yra mainų įrankis, o tik paskui jau kitos jo funkcijos moderniškame ūky je.

2. Grįždami į seniausius lietuvių pinigus, mes pradedame nuo ginta- ro, tautinio mūsų „aukso“, kuris mūsų žilos praeities bočiams turėjo būti

Autorius - numizmatikas tyrinėja istorinius Lietuvos pinigus jau trečia dešimtis metų. Yra parašęs kelias atskiras numizmatiškas studijas ir du gausiai iliustruotus veikalus: „SENOVĖS LIETUVIŲ PINIGAI“* (laukia leidėjo) ir „NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PINIGAT"' (išsp. 1953).

25

žinomas ir imponuojantis tikriausiai beveik nuo tada, kai jie įsigyveno Pabaltijy!. Kas gi drįstų abejoti, kad tokio gražaus mineralo jie nebūtų greičiau už kitus daiktus pastebėję ir jį išskyrę? Gausūs tyrinėjimai įro- dė, jog gintaro puoselėjimas bei jo dirbinių gamyba Baltijos pajūryje sie- kia net akmens amžius. Seniai prieš Kristaus gimimą jis yra slinkęs į cent- rinės Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų kraštus. Rasta gintaro Romoje, Egipte, Finikijoje, Judėjoje ir visose žinomose pakelėse į ten. Visur jis nukeliavo iš mokslo nustatyto pagrindinio šaltinio — Baltijos jūros pakraščių, nuo dabartinės Latvijos ligi Jutlandijos vakarinės pa- krantės.

Kada gi Baltijos gintaras taip toli nuėjo? Šį klausimą panagrinėję, mes pajėgsime bent apytikriai suvokti, kada pietryčių Baltijos gyvento- jai (taigi ir mūsų prabočiai) ypatingą gintaro vertę pakankamai supra- to. Turėdami galvoje anų miglotų laikų žmogaus buitį, negalime nepri- pažinti, jog gintaro gabalai (žali, ar ir kiek apdirbti) galėjo tapti mainų priemonėmis tiktai svetimiesiems ėmus to „aukso“ teirautis, jį grobti, arba siūlyti už jį mainais kitokius naudingus daiktus. Panašiose sąly- gose mezgėsi „pinigų“ idėja ir daug kur kitur. Kai gintaras išryškėjo esant tinkama gėrybė mainams su svetimšaliais, kaip tik apie tą laiką galėjo jis virsti mainų įrankiu (tarpasmeninio ekonominio santykiavimo tarpininku) ir vietos gyventojų tarpe.

Baltijos gintaras pradėjo eiti į centrinę Europą dar II tūkstantme- tyje pr. Kristų. Iš ten jis paskui rado kelius toliau į pietus, Italiją, Grai- kiją ir kitur. Visur jis vertintas tiesiog su pagarba. Kaip puošmeną, graikų poetas Homeras statė gintarą tuoj po aukso; ten jis vadintas „elektron“. Filosofas iš Mileto galvojo, jog gintaras turįs net sielą“. Romėnams jis buvo „solis radiorum sucum“" — saulės spindulių ekstrak- tas, „saulės akmuo“; Plinijus mini romėnų meilę gintarui už jo „kilnumą, rafinuotą grožį. Egipte gintaras konkuravo su auksu; jam vadinti buvo žodis „sakal“', kone lietuviški „sakai“...

Trūksta pagrindo manyti, kad pirmaisiais Baltijos gintaro judėjimo amžiais kiek daugiau jo į Viduržemio civilizacijas būtų patekę, ar jis bū- tų buvęs sistematingai į ten gabentas. Sausumos keliai buvo nepaprastai ilgi, sunkūs, nesaugūs; priešingos upių srovės labai trukdė irklavimą. Retokai išsimėtę radiniai iš ankstyvųjų Romos bei Graikijos laikų ten apie stambesnes jo įplaukas nė neliudija. Tik įsijungus garsiems jūri- ninkams ir pirkliams finikiečiams, gintaro prekyba bei transportas išsi- plėtė, padidėjo. Yra žinių, kad VI amž. pr. Kr. jie buvo priplaukę Ang- lijos (Lamanšo) kanalą; tada, ar kiek vėliau, kaip galima įžiūrėti iš mar-

* Proistorės mokslo duomenimis, indoeuropiečių kiltys, iš kurių paskui išsivystė lie- tuvių tauta, atkilo į Baltijos pietryčių regijoną kone prieš 4000 metų. Tacito įtakoj, tos kiltys ilgai vadintos aisčiais, bet nuo XIX amž. vidurio tarpt. raštijoj vadina- mos baltais (Baltai). Tai, žinoma, anoms kiltims visai negimininga. Pervėlu šį ne- tikslumą taisyti. Bet mums Baltai yra ir bus tiktai istoriškai žinomos lietuvių giminės (prūsai, sudūviai, augštaičiai, žemaičiai ir kitos, paskui sulatvėjusios, pabaltiečių gyventojų šakos).

* Apie visą tai gausu žinių A. Spekkes veikale „The Ancient Amber Routes and the Geographical Discovery of the Eastern Balts", Stockholm, 1957.

26

CS RA I I

gintaro šaltinį — Baltiją, ką A. v. Humboldtas trumpai paryškina ši- taip: „Gintaro prekybą, kuri prasidėjo Cimbrijos pakraščiuose (Danija, Šlezvig-Holšteinas), bet vėliau pasuko į Baltijos jūrą, Aisčių žemes, už- tikrino drąsūs, ryžtingi bei ištvermingi Finikijos jūrininkai“s,

Vadinasi, jaučiamės teisūs manydami, jog sumanūs finikiečiai, ap- tikę gausiausią gintaro šaltinį Baltų pajūryje ir vengdami jį prarasti, užmezgė su vietos gyventojais mažai anais laikais praktikuotą taikią prekybą, kartu pasiūlydami už gintarą savo atsigabentų gėrybių. Tų gė- rybių tarpe būta bronzos dirbinių, strėlių, jiečių antgalvių ir kitokių me- talinių daiktų. Bronzos kultūros iškasenos Baltų žemėse rodo nemažas metalo įplaukas iš svetur; jis buvo išmainytas į gintarą. Tatai patvirti- na ir lietuviams negiminingos estų tautos istorikas E. Uustalu, pridurda- mas, kad Baltai (taigi, pagrindę — lietuviai) tiek yra turėję bronzos, jog net į Estiją jos eksportavę*. Galime drąsiai manyti, jog lietuvių prabo- čių vartoti antkakliai buvo dirbdinti iš už gintarą pirktosios bronzos; ir tai netik pirktos iš finikiečių, bet dar anksčiau iš kur nors kitur. Gin- taro „pinigų“ laikais papuošalinis antkapis „pirktas - parduotas" taip pat šiais „pinigais“, jei nemainytas į kokį kitą daiktą, nes ir pats laikui bė- gant tapo mainų priemone - „pinigu“ krašte, vietos žmonių mainuose.

Kiek ilgai Baltai prekiavo su finikiečiais, žinių neturime. Taip pat mažai žą žinome apie gintaro pirklius iš pietryčių, kurie Helenizmo laikais siekė Baltiją, plaukdami į šiaurę Dniepru, paskui persikeldami į Daugu- vą, Nemuną, Vyslą. Tačiau atrodo, kad bent maža srovele gintaras ėjo svetur, sykį pradėjęs, net iki romėnų sustiprinto jo išvežimo, pasireišku- sio apie senosios naujosios erų sąvartą.

Ypatingai išgarsėjo gintaras, anot Tacito, romėnų prabangos laikais. Romos imperatoriai siuntė prie Baltijos ištisas ekspedicijas gintaro parsi- gabenti. Visų tų ekspedicijų niekas neregistravo, bet viena jų, vadovau- jama Nerono gladijatorių rungtynių tvarkytojo Julijano, tiek daug gin- taro pargabenusi Romon, jog net tinklai, skyrę podiumą nuo žvėrių, bu- vę juo iškaišyti. Maža to: iškilmių metu žibėję gintaru rinktinės publi- kos balkonai, žibintai, gladijatorių ginklai ir tt. Stambiausias Julijano parsigabentas gintaro gabalas svėręs 13 svarų".

Maždaug tais laikais ir Baltijos pietryčių regijono — Baltų — kultū- ra buvo pasiekusi savo žydėjimo laipsnį. Tad gintaras ir jo išdirbiniai dar labiau buvo vertinami ir tapo mėgiamiausi „pinigai“ krašte. Baltų prekyba su Roma bei jos provincijomis įgavo visai naują ir aiškų charakterį. Pasi- rodė Romos monetos, kurių dabar randame Lietuvos (ir Latvijos) žemė- se. „Romėniškieji puodai, fibulos, stikliniai bei emaliniai karoliai (iška- sami Baltų regijone; J. K. K.) liudija gyvus prekybinius santykius su Ro- mos provincijomis“, pastebi dr. M. Gimbutienė; „o šito gausaus importo priežastis visų pirma buvo gintaras..*“. Nereikia nė aiškinti, jog tie im-

* „World History" (Boak, Slosson, Anderson), Cambridge, 1947, psl. 53 ir „Kosmos“ II, 1847, psl. 163.

* Estijos Istorija (1952), psl. 17.

* A. Spekke, op. cit. psl. 39.

“ Dr. Marija Gimbutienė: „Gintaro keliai priešistoriniais laikais"; Aidai Nr. 6, 1953.

27

portuoti daiktai Baltuose ėjo iš rankų į rankas tarpininkaujant gintaro „pinigams“, nes už gintarą jie buvo ir gaunami iš Romos.

Prekiavo Baltai savo „auksu“ netik su Pietų - Vakarų šalimis. Seno- vės gintarinių dirbinių (karolių, kabučių etc.) archeologai randa ir šiau- rės rytų regijone (kur dabar Švedija, Suomija, Estija, šiaurinė Rusija). Kada ir kaip gintaras tenai slinko — tikslių duomenų nėra, bet kad jis ėjo iš pagrindinio gintaro bei jo dirbinių centro, rytų Prūsijos ir Lietuvos pa- jūrio, įrodymų pakanka'.

3. Turtingiausias lietuviškojo gintaro rajonas nuo amžių buvo Kuršių pajūris, pradedant Juodkrante, baigiant Palangos apylinkėmis. Pati Juod- krantė, aplink kurią žmonių gyventa dar akmens gadynėje, buvo viena stambiausių gintaro ir jo išdirbinių tiekėjų visais senovės laikais. Toje apylinkėje iki šiol surasta apie 500 priešistorinių gintaro dirbinių, priklau- sančių įvairioms ankstyviausioms kultūroms iki geležies amž. imtinai, Aplink Palangą giminingų aniems radiniams dirbinių surinkta per 150*. (Žiūr. iliustr. fig. 1).

Vadinasi, nelieka mažiausios abejonės, kad mūsų prabočiai labai se- niai atkreipė savo dėmesį į gintarą, rinko jį prekybai ir savo reikalams, išdirbinėjo, mainikavo su svetimais kraštais. Tiko, kaip matėme, jis par- duoti, pasipuošti, patarpininkauti tarpusaviuose mainuose. Turėdami visa tai galvoje, mes visu įsitikinimu galime tvirtinti, jog seniausiais Baltų (taigi ir lietuvių) „daiktiniais pinigais" tegalėjo būti ir neapdirbti gintaro gabalai, ir visokie jo dirbiniai. (Žiūr. iliustr. fig. 2 ir 3).

Apie gintarinių „pinigų“ kokią nors sistemą, apie pastovią atskirų gabalų bei dirbinių „„mainomąją vertę", aišku, kalbėti dar netenka. Kaip kas išmanė, taip juos vartojo. Nuo nesusekamos pradžios, iki juos kitos vietinės mainų priemonės išstūmė (pradedant IV amž. po Kr.), jie buvo ir pasiliko primityvūs. Jokių pinigams būdingų ženklų gintaro „piniguose“ nerasta. Spėjama, jog mainų santykių metu (ką nors „perkant“ ar „par- duodant") tie „pinigai“ būdavo patikrinami „iš akies", o ypatingesniais atvejais — patrynus, arba pasvilinus, iš kvapo...

II.

1. šalia gintaro, laikams slenkant, pasitaikydavo ir kitokių daiktų, kuriais senieji mūsų protėviai galėjo palengvinti tarpusavius mainus. Ži- nia, daug šimtų metų Baltai ne kažinkiek tų tarpusavių mainų buvo rei- kalingi. Tačiau galime įsivaizduoti laikus ir vietas, ypač gyvenvietes to- liau nuo jūros, kada ir kur tie patys „pinigai“ nebuvo žinomi, arba labai reti; o mainai, kad ir išlėto, vyko. Tokiais atvejais, kaip rodo senovės ka- pų iškasenos, mainų priemonėmis yra pasitarnavę kirveliai, metalinės jie- čių bei strėlių antgalvės, segtukai, antkakliai ir dar kitoki visiems naudin-

* Žr. Marija Gimbutas (dr. Gimbutienė): „The Prehistory of Eastern Europe“ I, Cambridge, 1956, psl. 185 ir kt. * J. Puzinas: „Gintaras“ ir „Juodkrantė“ (L. Enc. VII ir X tt.,, Boston, USA.).

28

gi daiktai, neišskiriant nė pačių seniausių kaulo ir akmens įnagių. Pana- šiai, kaip buvo senovės pastoralėse tautose jautis ar avis, kaip Pacifiko salose sraigių kaušai, pas Amerikos indėnus „vampum“, kitur vėl indai, kastuvai, audiniai, kailiai (tokius „pinigus“ matysime ir Lietuvoje), taba- kas, akmens druska, pipirai, kavos pupelės, žuvų dantys; net vergai... Airijoj dar XII amž. buvo vietų, kur populiariausio mokėjimo priemone laikytas piršto žiedas. Tokie ir panašūs „pinigai“ yra buvę ilgą laiką vie-- nur anksčiau, kitur vėliau. (Žiūr. fig. 4).

Paskui tuos archajiškus „pinigus“ sekė metalo gabalų pinigai, bevar- džiai ir įvairiai ženklinti, pradžioj privatūs, vėliau oficialūs. Rytuose anksti pradėtas vartoti auksas, sidabras; Vakaruose iškilo bronza; Balkanuose kurį laiką vyravo geležis; Sirakūzuose buvo pavartotas ir švinas. Paga- liau tie metalų gabalai, liedinti, kaldinti ar kaip kitaip formuoti, išsivystė į dabar pasigėrėtinai gražias monetas.

Kadangi Baltai (taigi ir lietuviai) niekad savo metalo kasyklų ne- turėjo, tai su savo daiktiniais pinigais, prasimanytais iš kitokių vietinių gėrybių, skyrėsi labai išlėto. II - IV amž. romėnų monetos mūsų prabočių, atrodo, nesužavėjo". Ir vėliau prasigyvenę sidabro, jie dar ilgus šimtme- čius ne monetas iš jo kalė, bet iš dalies savo senus antkaklius kartojo, ar- ba savotiškus gabaliukus liedino (iš jų išsivystė pagarsėjusios lietuvių „kapos", apie kurias — kita proga) ir juos pinigais laikė. Tiek antkaklis, dirbdintas pirmoj eilėj pasipuošimui, bet ir mielai vartotas kaip „pinigas“, tiek liedinti sidabro gabaliukai liko mainų priemonėmis Lietuvoje iki savų monetų pasirodymo (XIV amž.). Tačiau ir monetoms esant tie gabaliniai „pinigai“ dar negreit buvo užmiršti.

2. Baltų apgyventoji žemė buvo gausiai apaugusi giriomis bei miš- kais. Ten veisėsi daugybė žvėrių ir žvėrelių. Kai tolimi mūsų prabočiai išmoko vikriai medžioti, atsirado jų sodybose visokių kailių ir kailiukų. Ilgai jie buvo vartojami guoliams bei aprangai gamintis.

Kaip visur, taip ir Baltuose, dar miglotoje senovėje ėmė ryškėti iš- skirtinos žmonių pareigos, iškilo vadai, palaipsniui mezgėsi šiokia tokia „valdžia“, atsirado pareigūnų, ėmė skirtis ribotų darbo sričių mokovai — amatininkai, medžiotojai, bitininkai, žvejai ir kitokie gyvenime reikalingi specialistai, jau negalėję (ar nenorėję) visko, ko jiems reikėjo, asmeniš- kai pasigaminti, arba ilgai ir toli sau pageidaujamų daiktų jieškotis. Va- dai, rikiai (paskui — kunigaikščiai) ėmė rinkti iš valdomųjų šiokias ir tokias duokles, kuriomis lengvindavo savo „dvarų'' išlaikymą ir „primo- kėdavo" saviems pareigūnams. Ribotų darbo sričių asmenys bei šeimos savo poreikius turėjo tenkinti intensyvėjančiu mainikavimu.

Pareigų bei darbo pasiskirstymui įsibėgėjant, savaime keitėsi ir mai- nų prigimtis, o drauge brendo ir galimai populiaresnių mainų tarpininkų (pinigų) reikalingumas. Tiesioginiai mainai, lygiai pripuolamos mainų priemonės (kurias anksčiau minėjome) labai sunkino apsirūpinimą reika-

" Simanas Daukantas teisingai pastebi, jog senovės lietuviai tauriųjų metalų nė ne- geidę. „Liuosybę savo per vis mylėjo ir godojo, už kurią visos pasaulės aukso ne- būtų 6musys...“ („,„Būdas", psl. 57). Net IX amž., anot A. Bremeniečio, lietuviai tauriuosius metalus mažai vertinę (,„L. Istor. Šaltiniai", I, 24; red. K. Jablonskis, Vilnius, 1955).

29.

lingiausiomis gėrybėmis. Gintaras, ko įvairiausios mainomosios vertės gabalais - gabaliukais (žaliais ar apdirbtais), pagyvėjusiems mainams da- rėsi perdaug painus; be to, daug jo (ir dar rinktinio) plaukė į užsienius, o vietos reikalams turėjo užtekti kas liko. Kirviai, jietgaliai, kiti seni daiktai, kuriais anksčiau mainikauta, gyvenimo sąlygoms keičiantis, sa- vaime iš „pinigų“ kategorijos išslinko, nes padidėjusiai apyvartai vistiek jų buvo negana. Antkaklis buvo geras „pinigas“, bet tiems laikams aiškiai perstambus ir, suprantama, visuomet retas. Dar retesni sidabro liedinė liai, besimezgę, kaip prileidžiama, nuo romėnų monetų pasirodymo Pa- baltijy laikų, ilgai slėpėsi jų savininkų maišeliuose kaip nepakeičiamas turtas ir tik VII - IX amž. pradėjo vaidinti ryškesnį „pinigų“ vaidmenį.

Visos tos sąlygos ir priežastys, sunkinusios ir painiojusios vietos gyventojų mainus, kelte kėlė būtinumą visuotinų, gausių, visiems vieno- dai suprantamų ir patogiai dailių mainų priemonių, be kurių toliau vers- tis darėsi neįmanoma. Kadangi lietuviai metalų neturėjo, sustojo ties rinktinių žvėrelių kailiukais. Nuo neatmenamų laikų atėję istorijon viso- ki „kailiniai mokesčiai" (vedybų, profesiniai, pilių, miestų ir kitoki) aiš- kiai rodo, kad senovės lietuvių vadai, rikiai, kunigaikščiai nuo kažin kada atitinkamus kailiukus yra prievarta rinkę, juos tausoję ir atitinkamai traktavę'".

Pradžioj, žinoma, reikalauta iš valdinių šiokių ar tokių kailių-kailiukų grynai valdovų „kasų“ reikalams. Stambesni būdavo suvartojami namų ūkio poreikiams, maži, bet švelnūs, gražūs šermuonėlio, bebro, kiaunės bei sabalo kailiukai palaipsniui išsiskyrė puošmenoms, reprezentacijai ir paskui, kaip seniau gintaras, „eksportui“. Imta iš jų siūdinti apikaklės, kepurės, „šaliai“ (apsiaustalai), ištisi kailiniai, kuriuos valdovai atitin- kamomis progomis, dovanodavo savo garbingiems svečiams ir savo augš- tesniems pareigūnams“. Pagaliau, brangiaisiais kailiukais bei iš jų su- siūdintais daiktais pradėta primokėti už pareigų ėjimą ir atitinkamiems valdovų pareigūnams'*. Už tuos daiktus dabar pasidarė nesunku ir ko ki- ta išsimainyti. Valdovai ėmė reikalauti „mokesčių“ jau įsakmiai nurody- dami pageidaujamus kailiukus. O kai tie kailiukai buvo geri valdovui, aišku, tapo geri ir noriai priimtini visiems. Taip rinktinių žvėrelių kailiai ir prasilaužė į visuotinius „pinigus“, kitas mainų priemones nustumda- mi į šalį.

Suprantama, šie naujai besimezgę „pinigai“ netapo pinigais per die- ną ar naktį. Reikėjo ilgo laiko jiems išryškėti, susiformuoti, išpopuliarėti žmonėse. Pradžioj tiko visa eilė tauriųjų žvėrelių (šermuonėlis, kiaunė, ūdra, voverė, bebras, gal dar ir kuris kitas); bet tai buvo vėl maišatis, kenkusi mainuose padoriam atsiskaitymui. Antra vertus, ilgainiui paaiš-

pas save. Jas ir apskritai kailinius slavų „pinigus“ yra tyrinėję: Čerepkin, Leskov, Čertkov, Chauduar, Levšinovskij ir kiti. Nors jie, dėl nacionalinių priežasčių, lie- tuvių įtaką nutyli, analogija nepaslepiama.

“ Dar XV-XVI amž. Lietuvos valdovai tęsė seną paprotį ir apdovanodavo augštus savo bičiulius brangiaisiais kailiais bei kailiniais (žr. L. Enc. X, psl. 221).

“ Tokio atlyginimo pėdsakai Lietuvoje išliko net iki mūsų laikų: kailiai ir kailiniai, kad ir ne brangiųjų žvėrelių, bet avių, sudarė išskirtiną samdinių algų dalį.

80

kėjo, kad ne visi tie žvėreliai iš tikrųjų buvo savo verte ir populiarumu lygūs. Tikriausia — valdovų sprendimu, galiausiai iškilo pirmon vieton koks nors vienas.

Kas jis buvo?

Istorijoje žinomi lietuvių mokesčiai: a) „virimo kiauninė" (mokėta iš namų, virusių alų ir midų); b) „išvedimo kiauninė" (mokėta vaivadai ar seniūnui, kai sužadėtinis jaunąją išsivesdavo į kitą valsčių, pakeista si-- dabr. pinigais tik XVI amž.); c) „kiauninė", vėliau „chriena“ (mokėta ištekančių baudžiauninkų mergaičių žemaičiuose, atsiteisimui su ponu); d) „kiauninis mokestis" (Mardergeld), žinomas Isrutės apylinkėse nuo XVI amž. pradžios, kažkada įvestas prūsuose Didžiosios Lietuvos pavyz- džiu; e) „kiauniniai pinigėliai", vėlesnioji kiaunininkų prievolė kunigaikš- čiui (XVI amž. pakeista sidabr. pinigais, bet skaičiuota pagal kiaunės — 12 grašių už vieną kailiuką) duoda pagrindo tvirtinti, jog visus kitus žvė- relius senovės lietuvių kailiniu „pinigų“ srityje bus nurungusi kiaunė (plėšrusis sausumos žvėrelis žebenkščių giminės). Tatai paremia ir žino- ma senovės Lietuvoje „kiaunininkų“ profesija — buvo žmonių, kurie ver- tėsi išimtinai kiaunių medžiokle.

3. Dvi pagrindinės kiaunių rūšys: mustela martens ir mustela feina (miško bei lauko kiaunės), pilkos ir rusvos spalvų, viena nuo kitos ne- skirtos. Trečioji, mustela zibellina, vadinama sabalu, juodai ruda, senuo- se šaltiniuose laikoma tai juodąja kiaune, tai visai atskiru žvėreliu. Ta- čiau kalbėdami apie kiauninius „pinigus" apskritai, autoriai suplaka juos su kitom kiaunėm, tikriausiai dėl visų jų artimo panašumo ir pradžioj ne- žinojimo vardų (pav., rytų slavuose sabalo vardas, iš vok. „Sobel“, atsi- rado tik XII amž., o prieš tai ir ilgai dar po to jis vadintas juodąja kiau- ne, kaip širmuonėlis — baltąja) **.

Iš tikrųjų, kiaunių bei sabalų senose lietuvių giriose ir akmeninguose šlaituose ant lauko veisėsi labai daug. Joms į kailinių „pinigų“ augštu- mas iškilti talkininkavo kelios aplinkybės, būtent: visos jos savo augalo- tumu beveik vienodos; kailiukai, ypač žiemą, labai gražūs, blizgą, švelnų- čiai; jos nedidelės (apie 75 cm ilgio, įskaitant ir uodegėlę) ; lengvos, dėl to tinką geriau už kitus kailius laikyti, saugoti, grupuoti į stambesnius vie- netus ir juos iš rankų į rankas leisti; patogūs iš vietos į vietą, kad ir to- liausia, gabenti. Be viso to pasirodę Lietuvoj ankstyviausieji pirkliai iš Vakarų ir Pietryčių kaip tik kiaunių kailiukų, po gintaro, ėmė pirmiausia klausti, mokėdami už juos tiesiog nelauktai augštas kainas. (Žiūr. fig. 5).

Nuo senų senovės kilčių vadai, kunigaikščiai, valdovai turėjo savo „Iždus" ir juose viską, ką vertingesnio nutvėrę, atėmę ar išreikalavę kro- vė, o reikale — dalino, mokėjo, mainė ir pardavinėjo. Ką galėjo į savo „Iždus“ krauti senieji Baltų bei lietuvių rikiai ir kunigaikščiai? Nesant krašte tauriųjų metalų, kurie kitur anksti tapo valdovų iždų pagrindu, mūsiškiai turėjo tenkintis savo krašto rinktinėmis gėrybėmis. Pagrindinė

“ M. S. Levšinovskij: „Opyt istoriji denežnych znakov v Rossii", Minsk, 1903, psl. 16, 56 ir kt.

31

jų (pogintariniais laikais) buvo vertingesni žvėrelių kailiai. Iš visų kai- lių, kaip matėme, ilgainiui išsiskyrė kiaunės, renkamos į kunigaikščių „Kkamaras" (iždus) tarytum kitur taurieji metalai. Sprendžiant iš vėliau susidariusių rytų slavuose ir tyrinėtų kailinių „pinigų“ analogijos, sakyti kailiukai valdovo „kamaroje“ būdavo priimami, rūšiuojami, saugomi ir išduodami parinktų asmenų, turėjusių suvereno pasitikėjimą. Išmokėdami pareigūnams atlyginimus, tie patikėtiniai buvo įpareigoti nustatinėti pa- čias normas pagal savo sąžinę, o kailiukų pardavimo atvejais išleisti juos nujaučiamomis prekybos kainomis.

Kailių reikšmei tuometiniame vietos ūkyje augant, ypač prasidėjus jų eksportui į svetimus kraštus, imta juos rinkti į valdovų „kamaras' pra- plėstais būdais: netik normaliomis duoklėmis bei mokesčiais, bet gaudant žvėrelius, sakytume, organizuotai ir tiesiog atimant iš provincijos augš- tųjų pareigūnų visas kiaunes, sudariusias žymią dalį tų pareigūnų įplau- kų. Atsirado Lietuvoje profesiniai „kiaunininkai", užimti vien kiaunių gaudymu'', Kaip valdovai rūpinosi brangiais kailiukais, gali mums pa- vaizduoti ir toks pavyzdys: Žygimantas Senasis, 1527 m. perleidęs Žemai- tiją seniūnui valdyti naujomis sąlygomis, iš visų seniūno pajamų kiaunių duokles išskyrė ir pasiliko išimtinai sau“.

Kiaunių surinkimas į valdovų „kasas“ ir išleidimas iš ten galėjo būti vykdomi skaičiuojant atskirais kailiukais ir vertinant juos individualiai „iždininko“ nuožiūra. Tai pradžia. Tačiau pajudėję kailiukų tarpininkauja- mi mainai, o paskui dar ir odelių pardavimas į svetimus kraštus, matomai, paskatino ir paragino arčiau tų „pinigų“ stovėjusius asmenis suvesti kailiukus į atitinkamą sistemą, vienodai suprantamą ir patogią tiek pačiam valdovui, tiek pirkliams, tiek visiems krašto gyventojams.

Pavienis kailiukas nuo pat pradžios buvo savo rūšies ,,moneta"; toks jis ir liko. Bet sudėtinis „piniginis vienetas“ turėjo susidaryti iš daugiau kailiukų (nelyginant — litas iš centų), nes didesni valdovo „kasos“ išmo- kėjimai, arba stambesnis pardavimas, skaičiuojant pavieniais kailiais, sun- kino operacijas...

Netenka abejoti, kad to vieneto susidarymui bus padaręs lemiančios įtakos senas lietuvių antkaklis, pasirodęs mainuose dar gintaro „pinigų“ laikais. Kadangi tas antkaklis buvo daug kartų vertesnis už vieną kiau- nės kailiuką, tai jis ir paimtas daugelio kailiukų sudėtinio vieneto pa- grindu, kaip vėliau slavų „grivna“ (taip pat sudėtinis kailinių „pinigų“ vienetas) atsirado panašiai į vokiečių sidabrinių monetų „saują“.

Ankstybiausias lietuvių kailinių „pinigų“ sudėtinis vienetas neaiškus. Apie galutinai nusistovėjusį bei įsigzyvenusį šaltiniai sako, kad jis susi- dėjęs iš 40 kailiukų. Tokį vienetą mini J. I. Kraševskis (,,„Wilno“, III, 240). Po keturiasdešimt („sorok“) įvairių kailių vienetų, tarp kitų daiktų, rin- ko Vytautas duokles iš Novgorodo ir Pskovo (savo kronikoje rašo Stryj- kovskis; skaičių „40“ Vytautas turėjo žinoti iš savo protėvių). ,,Das Ri- gische Schuldbuch" knygoje išliko žinių, jog XIII amž. Rygos pirkliai pirk-

“ Plačiau apie juos žr. Z. I(vinskio) „„Kiaunininkai“, L. Enc. XI, 430. * K. Jablonskis: „Lietuvos valstiečių kova prieš feodalų priespaudą iki valakų re- formos“ (L. Istor. Instituto darbai, I, 1951).

32

davę Lietuvoje kailius, kurie būdavo dėstyti po 40 (vokiškai tas skaičius vadintas „„Zimmer"“). Po 40 kailiukų (sabalų, arba „juodųjų kiaunių“) vienetais mokėti Lietuvoje ir miestų mokesčiai: dar 1522 m. Vilnius mo- kėjęs dvi keturiasdešimtis (80) sabalų, ir reikėję specialaus D. Kunigaikš- čio sutikimo, kad tas archajiškas mokestis būtų pakeistas sidabro pinigais. Labai seniai vartotas Lietuvoje svorio vienetas „akmuo“ taip pat svėrė 40 mažesnių vienetų (,„svarų'; lietuviškai šis „svaras“ buvo vadinamas . — „vaškas'''). Pagaliau, lietuvių įtakai Rytuose plintant, XII amž. kai- kur pradėjo grupuoti savo kailiukus po 40 ir mūsų kaimynai slavai; tasai „40“ tenai pramintas „Soroček“!“,

4. Yra žinomas faktas, jog rinktinių žvėrelių kailiai, sudėti po 40 1 ryšulį, ankstybaisiais viduramžiais buvo vartoti savo rūšies „pinigais“ Skandinavijoje; iš tenai, vakariečių numizmatikų žiniomis, vėliau nuėję į rytų slavus'*. Kadangi čia Lietuva įsakmiai neminima, nors buvo vienų ir kitų kaimynystėje, reikia ir apie tai pakalbėti.

Istorija sako, jog žinomi jūrininkai vikingai iš Skandinavijos anksti rado kelius į mūsų Pabaltijį. Bet pirmi jų susidūrimai su vietos gyvento- jais nebuvo draugiški. Vyko kovos. Kaip žinome, kuršius tie atsilankėliai net buvo kuriam laikui užkariavę. Viso, betgi, pabaltiečių riešuto jie įkrimsti nepajėgė. Būdami atkaklūs užpuolikai kartu jie buvo neblogi ir mainų (prekybos) specai, tad įsitikinę, jog ginklu kažin ko nepasieks, pa- suko į prekybą (vėliau jie mokė prekybos ir rytų slavus).

Lietuviai visuomet turėjo ko parduoti. Ypač turtingi jie buvo įvairių žvėrių žvėrelių kailiais, kurių galima buvo rasti daugelyje sodybų, bet daugiausia — valdovų „kamarose“. Brangieji kailiai bei kailiukai dar prieš vikingų atsilankymus jau buvo godžiai klausiami. Dabar tie jūrinin- kai turėjo intereso šią paklausą efektyviai patenkinti. Todėl, pradedant mažu, lietuvių — skandinavų prekyba ėmė plisti, o į IX amž. pabaigą iš- virto į nuolatinę. Birkos (Bjorko saloje) miestas tapo šios prekybos pa- stoviu centru, į kurį lietuviai dabar jau ir patys su savo kailiais nuplauk- davo'“. Tikriausia nuo tada ir iš ten atsirado lietuvių kalboje „birka" iki mūsų laikų kailiadirbių vartota skeltinė su įpjovimais lazdelė (savo rū- šies kvitas) priimtų išdirbti kailių atpažinimui. O Lietuvoje vartojami aiškiai svetimos prigimties žodžiai „vaizba", „vaizbūnas“ yra liudininkai, kad mūsų istorijos prieaušry lietuviai bus prekiavę dar ir su kitu žinomu skandinavų prekybos centru — Visby (Gotlando saloje)?"

“ Istor. Šalt. I, 219, 254 ir K. Jablonskio: „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raš- tinių kalboje", I, Kaunas, 1941, psl. 279.

“ Levšinovskij, op. cit. psl. 44, 47.

* Albert R. Frey: „Dictionary of Numismatic Names“, USA, 1947, psl. 221.

* Gilus Rytų Europos istorijos žinovas H. Paszkiewicz sako, kad mūsų prabočiai nuo amžių mokėjo irstytis, turėjo laivų ir vandenų keliais naudojosi lygiai kaip saus- keliais (žr. jo: „The Origin of Russia“, N. Y., 1954, psl. 253).

* Iš Skandinavijos rinkų lietuvių kailiai didžiuoju vikingų keliu (Dniepras) yra plau- kę į Bizantiją ir net arabų kraštus. Bet dar anksčiau jie pasirodė Vakarų Euro- poje, greit tapę mėgiamiausia tenai preke . A. Bremenietis, priminęs, jog lietu- viai turį svetimiesiems daugybę kailių, šitaip dramatiškai apie juos rašė: „... Kailių kvapas mūsų pasaulį persunkčė mirtingais išdidumo nuodais... Dūsaujame maty- dami kiaunių kailiukų drabužius, tarsi didžiausią laimę" (Ist. Šalt. I. 24). Jų par-

33

Visai suprantama, kad minėtų santykių su vikingais eigoje galėjo bū- ti įspausti šiokie tokie pėdsakai tada brendusiuose lietuvių kailiniuose „pi- niguose". Tačiau apie ištisą skandinaviškų kailinių „pinigų“ Lietuvon atė- jimą (vakariečių numizmatikų tegu ir netiesioginė sugestija), lygiai apie keliais šimtmečiais vėliau tu „pinigų“ Lietuvon atėjimą iš Rytų (ką įkal- binėjo dauguma slavų autorių), negali būti nė kalbos. Yra žinoma, kad gintaru buvo nutraukta, taigi ir vidaus mainuose jis Neek6 ankstyvesnės reikšmės. Užklydusios Lietuvon iki IV amž. Romos monetos buvo paro- džiusios geresnių pinigų kelią, bet jų nebuvo daug, plačiau pasklisti ne- galėjo ir netrukus visiškai dingo. Nuo Romos monetų iki apynormalių lietuvių santykių su skandinavais praėjo apie 3 šimtmečiai. Jei lietuviai iš tikrųjų būtų kailinius pinigus paveldėję iš Skandinavijos, neišvengiamai kiltų klausimas, kokiomis mainų priemonėmis (pinigais) mūsų protėviai būtų naudojęsi du - tris šimtus metų, t. y. nuo romėniškų monetų išsibars- tymo iki lietuvių susidūrimo su vikingais?

Gintaro „pinigų“ epocha, pratęsta Romos monetomis, per ilgą eilę šimtmečių, reikia manyti, davė mūsų prabočiams neblogą pinigų suprati- mo pamoką. Vargu kas šiandien ryžtųsi tvirtinti, kad po tokio ilgo paty- rimo valdovai ir gyventojai vis dar nebūtų pastebėję skirtumo tarp gry- nai natūralinių mainų ir mainų naudojantis priimtais tarpininkais, arba skirtumo tarp duoklių, sunešamų greito vartojimo gėrybėmis (kurios ne- trukus sugenda) ir patvariais daiktais, kuriuos galima laikyti neribotą laiką bei naudingai suvartoti ar išleisti kada norint. Čia kaip tik ir tu- rėjo progos iškilti rinktiniai žvėrių kaileliai, kuriuos Pabaltijo gyventojai, anksčiau nei susitiko su skandinavais, žinojo, vartojo ir, aišku, mokėjo tinkamai išdirbti?!.

Vienas iš pirmųjų lietuviškosios numizmatikos tyrinėjimo pionierių dr. Gumovskis taip pat pasigenda Lietuvoje „pinigų“ nuo Romos monetų išsibaigimo iki TX amž. (naujo svetimų pinigų čia pasirodymo). Ir jam at- rodo, kad lietuviai negalėjo staiga pasukti vėl į grynai primityvius mai- nus. Todėl į klausimą, kas tame laikotarpyje galėjo būti mainų priemonė- mis krašte, jis atsako, tarp kita ko, šitaip: „(Gal būt tomis priemonėmis ėję kailiai žvėrelių, kurių Lietuvoje buvo gausiai"?*. Žinoma, jei Gumovskis būtų įsigilinęs į visas problemos aplinkybes, ir būtų daugiau ta ErypuRŲ padirbėjęs, tasai jo „gal būt" nebūtų buvęs išviso reikalingas.

sigabenti atvykdavo Lietuvon ir patys europiečiai pirkliai, nebodami jokių kelionės sunkumų bei visokeriopos rizikos. Senovės lietuviai kailių paruošimo ir eksporto srityje buvo įsigiję didelio patyrimo, ką liudija LDK Aleksandro pasiuntinio Cio- leko Popiežiui Aleksandrui VI ištartas pareiškimas, jog Lietuva brangiuosius kai- lius parduodanti „visam pasauliui" (L. Enc. X, 222). * M. Liubausky savo darbe „Litva i slaviane u ich uzajemaadnosinach u XI-XII st.“ (Zapiski Belarusk. Akadem. Navuk, VIII, 1929) psl. 1-7 užsimena, įog Rusės ku- kunigaikščiai puldavo lietuvius KAILIŲ, medaus, vaško pasiplėšti. Iš čia seka, kad užpuolikams kvepėjo seni dalykai Lietuvoje, kas pas slavus buvo nauja, arba ko ten buvo reta. Dar kartą aiškėja, jog lietuviai buvo turtingesni kailiais už savo rytų kaimynus ir tuo pačiu anksčiau buvo išmokę tiek brangiuosius žvėrelius me- džioti, tiek jų kailiukus išdirbti, tiek tuos kailiukus savo „ūkyje“ vienaip ar antraip pritaikyti. į „Numizmatyka Litewska wiekow srednich", Krakow, 1920, psl. 8.

1 Š

34

Taigi, lietuvių kailiniai „pinigai“ turėjo užsimegzti ir užsimezgė be jokios skandinavų pagalbos, kaip visokios daiktinės mainų priemonės yra savaime užsimezgusios ir daug kur kitur. Neteisinga būtinai jieškoti, o ne- suradus — prileisti, kad viskas, kas tik kur dėjosi, ėmė pradžią iš kokio nors svetimo ,„Adomo“. Mūsų atveju, kaip jau ėsame sakę, tokiu ,,Adomu" buvo grynai savasis genijus, kūrybinė lietuvių dvasios jėga: kailinius savo „pinigus“ mūsų prabočiai „išrado“ patys.

Kitas reikalas dėl tų „pinigų“ sudėtinio vieneto. Mes niekad nesame tvirtinę, kad anksčiau aptartas ,40" susidarė juose greit, savaime ar iš- karto. Prasidėjo, aišku, nuo vieno kailiuko. Paskui tie kailiukai imta rišti į „pundelius", derinantis prie seniai žinomo atkaklio tada suprastos maino- mosios vertės: iš XVI amž. lietuvių kailių prekybos žinomas „buntas" ro- do į tai, kad yra buvęs laikas, kada lietuviai pradėjo savo vertinguosius kailiukus rišti į vieną „pundelį“ po 15. Tasai laikas turi būti labai anksty- bas, nes XIII amž. šaltiniuose minimas kailiukų ryšulys jau sudėtas iš ke- turiasdešimt ir toks jis pasiliko visiems laikams, iki kailiniai „pinigai“ išnyko. Čia mes galime įžiūrėti skandinavų įtaką; visai galimas dalykas, vyzdžiu. Tatai galėjo atsitikti net vikingų pageidavimais, nes vikingai čia supirktus kailiukus gabeno toliau ir, kaip matyti iš vėlesnių jų pa- sitvarkymų Novgorode, statė dar kitokius reikalavimus, pav.: brangieji kailiukai turėjo būti be sužalojimų ar kitokio „broko“; atitinkamai sudė- lioti; žvėrelis privalėjo būti nuluptas nuo lūpyčių iki visų keturių lopelių imamai; net gi su nagais. '

5. Visi daiktai turi savo vardus. Kuo vardu buvo vadinamas lietuvių kailinių „pinigų“ sudėtinis vienetas? Minėjome metalinius antkaklius, ku- riuos ankstybieji lietuvių prabočiai ėmė gaminti ir nešioti dar anksti prieš Kristaus gimimą“. Ilgai jie buvo dirbdinami iš žalvario; kai lietuviai pra- sigyveno sidabro (Romos monetos, dirbiniai, gauti už gintarą, paskui ir iš kitur už kailius bei kitokias gėrybes), pradėta gaminti ir sidabriniai. Antkakliai, randami pirmųjų krikščioniškosios eros amžių kapuose, gana gražiai atrodo: jų galai užbaigti taisyklingomis kūginės, šaukštinės, kil- pinės formų figūromis; kartais pridėtos dar ir puošnios pakabėlės. (Žiūr. fig. 6).

Aišku, lietuvių antkakliai savo laiku buvo labai patrauklios puošme- nos. Kas gi tokių puošmenų nebūtų geidęs! O daiktai, turėję augštą psi- chologinę, kartu ir neabejotinai didelę mainomąją vartę. Kaip tie metali- niai lankainiai („rinkiai") „pinigų“ prasme būdavo vertinami, matome iš atkastų kapų. Pavyzdžiui, viename dvigubame kape su vyro ir moters lavonais užkasta net keli antkakliai (žr. fig. 7). Atseit, šiame pasaulyje turtingai gyvenusiai porai turėjo ilgam užtekti mainų priemonių ir anapus mirties. Kaip pastebi ir svetimieji, senovės lietuviai tikėjo į pomirtinį gy- venimą ir jį daug realiau nei krikščionys vaizdavosi, todėl laidodami savo

“ Pagal dr. J. Puziną („Naujausių priešistorinių tyrinėjimų duomenys“, Senovė IV, 1938 ir „Dvigubas IV amž. kapas, surastas Veršvuose“", V. D. Kult. Muz. metrašt., Kaunas, 1941), lietuviai dėvėję metalinius antkaklius nuo ca. 700 metų pr. Kr. iki vėlyvųjų viduramžių; tie antkakliai buvę vietinės, grynai lietuviškos kilmės.

35

mirusiuosius įdėdavo jiems pačių reikalingiausių daiktų. Tie reikalingiau- si daiktai buvo dažniausiai jiečių antgalvės, kirviai, antkakliai, taigi, bu- vusios patvariausios mainų priemonės, už kurias buvo galima bent ką įsigyti čia, žemėje, tikėta būsią galima „nusipirkti“ bent ką ir kitame pa- saulyje. Pinigai (vyravusiu įsitikinimu) galėję būti tiek pat būtini ana- pus, kaip ir žemiškame gyvenime*'. Dalis lavonui įduotų pinigų eidavo legendariniam Charonui už perkėlimą į mirusiųjų karalystę“. Be viso to, senovėje kapan dedami pinigai simboliškai atstovavo visą laidojamojo pa- liktą turtą; gyvieji su mirusiais tartum atsiskaitydavo, kad paliekantieji šį pasaulį visko, kas jiems priklausė, nepasiimtų su savim... (Žiūr. fig. 7).

Turinčios ryšio su laidotuvių kultu iškasenos aiškiai mums rodo, jog senovės lietuvių dėvėti antkakliai (juos dėvėjo vyrai ir moterys), neabejo- tinai buvo taip pat „daiktiniais pinigais". Tik čia pat reikia pasakyti, kad šitie „pinigai“ plačiose gyventojų masėse negalėjo būti reikiamai sėk- mingi, nes buvo labai stambūs ir dėl to sukosi tiktai siaurame tais laikais iškilusių asmenų tarpe. Nauji kailiniai „pinigai“ buvo visai kas kita: jie tapo prieinami visiems.

Antkaklis buvo nešiojamas ant kaklo po galvos plaukais, arba virš pečiais nutįsusių plaukų, kurie anų laikų mūsų prabočių kalba vadinti karčiais. Vadinasi, jis puošė netik dėvėjusio kaklą, bet ir karčius“. Kai imta siūdinti ir dėvėti rinktinių žvėrelių kailiukų apikakles bei „ša- lius“, jie bendra prasme taip pat praminti „karčiais“, kaip manoma — nuo žirgo karčių, taip vaizdžiai puošiančių to lietuvių mėgiamiausio keturkojo gražuolio kaklą. Iš čia seka išvada, kad ir antkakliai turėjo bendrą „kar- čių" vardą, nes gi ir jie, tarytum kokios apikaklės, puošė dėvėjusių kak- lus. Lietuvių kaimynai slavai, pradėję puoštis nuo kailinių apikaklių, jas tiesiog automatiškai praminė „grivomis“ (karčiais), atrodo, sekdami lie- tuvių pavyzdžiois, nes slavuose žirgas, į kurio karčius (grivą) jie būtų nusižiūrėję, bent iki IX amž. nebuvo populiarus (,,...arklių pas juos nėra... darbo gyvulių maža...", rašė apie tų laikų rytų slavus K. Borg ir Ibn Dasta, kaip nurodo Levšinovskis, op. cit. psl. III).

Bet arklio karčiai vadinami tik daugiskaita. Vienas antkaklis, viena apikaklė, vienas kailinių „pinigų“ ryšulys negalėjo būti skyrium vadina- mas „karčiais“, tad kur reikėjo vieno jų, keičiant, mokant ar duodant, tu- rėjo kalboje susidaryti karčių lytis vienaskaita — „kartis“. O kad ji iš tikrųjų susidarė, liudija mums iš senų senovės Lietuvoje žinomas dar vienas „kartis“, didysis javų saikas, biralinis matas. Prie jo mes tuoj grį- šime, o čia jau pats laikas atsakyti į klausimą, kuo vardu buvo vadinamas lietuvių kailinių „pinigų“ sudėtinis vienetas: išryškėjusiu priežastingu- mo būdu iš „karčių“ tapo „karčiu" antkaklis, iš antkaklio tapo ,,karčiu“ brangiųjų kailiukų apikaklė, o nuo šių abiejų prisidengė „karčio" vardu ir 40 kiaunių kailiukų „piniginis vienetas". Kitokio jo vardo mes praeityje

* M. Gimbutienė: „Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit", 1946, psl. 140.

* Žr. A. Spekke „The Ancient Amber Routes" psl. 50.

“ Taip antkaklį nusako savo žodynuose ir lenkai; „Ozdoba grywy, naszyjnik" (Žr. M. Arct: „Slownik iliustrowany języka polskiego“, III 1 d., Warszawa, 1929).

36

nesusekėme ir tikriausiai jo nė nebuvo. Taigi, kaip antkaklis, taip lygiai ir kailinių „pinigų“ sudėtinis vienetas, senovės lietuvių archajiškųjų pini- gų žodyne buvo „karčiai"?“.

Dabar sustosime prie biralinio „karčio“. Kalbėdami apie kailinių „pi- nigų" pradžią, turėjome progos išsitarti apie valdovų rinktuosius iš gyven- tojų į savo „„kamaras" kailius bei kailiukus. Tai, žinoma, nebuvo viskas. Iš vienų kailių valdovai gyventi negalėjo. Kai jie prasimanė apkrauti savo. valdomuosius kailių duoklėmis bei mokesčiais, užvertė juos ir kitokiais rei- kalavimais; pasirodė įsakymai teikti maisto produktų, javų, žirgams pa- šaro ir tt., ko tiktai krašte atitinkamais laikais buvo. Bet kadangi pra- džioje nustatytų saikų nebūta, reikia manyti, pirmykštės javų duoklės senoje Lietuvoje pradėtos rinkti matuojant jas kokia nors pašaline, bet jau tradiciniai apspręsta verte. Toji vertė, kaip sako bendras vardas, ga- lėjo būti arba antkaklinis, arba kailinių „pinigų“ žinomi vienetai (destis: kuriais laikais kalbamos duoklės prasidėjo, to mes čia negalėjome tyri- nėti). Sugalvotas javų kiekis, savo nauda atrodęs pakankamas piniginiam „karčiui"' atsverti, laikui bėgant tapo pastoviu saiku. O sutapus įsivaiz- duojamai lygybei, sutapo kalboje ir vardai.

Taip atsirado Lietuvių kalboje biralinis „kartis“. Pagarsėjęs mūsų istorikas K. Jablonskis visai teisingai pastebėjo, jog seniausieji žinomi lie- tuviškų saikų vardai (o „kartis“ yra vienas iš jų; kiti buvo statinė, vake- lė, sėtuvė ir kar kitokie) esą kilę ne iš javų prekybos, bet iš duoklių seikė- jimo**. Prekyba javais prasidėjo Lietuvoje kur kas vėliau.

Kokios apimties šių dienų saikais tasai lietuvių „kartis“ buvo pra- džioje, ar jis keitėsi ir kaip, šiandien niekas susekti negali. Tik galime spė- ti, kad jis per ilgus amžius, keičiantis pinigams ir visoms kitoms ūkio są- lygoms, vienodas tikriausiai neišliko, kaip kaitaliojosi ir daug kitų da- lykų žmonijos civilizacijai švintant. Tiktai vardas (paveldėtas iš „pinigų“ ir nesakytume — vykęs) išliko kalboje amžinas.

6. Kiauninių kailiukų (vyravo sabalai) „karčio" vertė bei „perkamoji galia" turėjo būti didelė. Nežinia kaip anksčiau, bet X - XI amž., spren- džiant iš kaimynų slavų panašaus vieneto, už tris galima buvo gauti jo- jamąjį arklį, už du — kitokį, už pusantro — kumelę, už vieną — jautį. Kai Lietuvoje kiauninės prievolės XVI amž. tapo pakeistos sidabriniais pi- nigais (monetomis), už vieną kiaunės kailiuką (nuo seno vadintą „kiau- niniu pinigėliu") skaičiuota net po 12 grašių; tuo tarpu avis kainavo 4-5 grašius, žąsis — 2, kepalas duonos pusė grašio.

*

Turime pažymėti, kad lietuvių kailiniai „pinigai“ dar nėra smulkiai

“ Karčių vienaskaita šioje srityje labai daug pasako. Jei žodis „karčiai“ niekad ne- būtų reiškęs ko nors kita, kaip tik gyvulio karčius, kam tad būtų prisireikęs „kartis“? Pav.: iš vartų neatsirado „vartas", iš durų — „duris“. Tačiau, jei pa- staruosius daiktus lietuviai būtų kada vartoję mainų priemonėmis (kaip varto- jo antkaklį ir kailiukų „kartį“), nebūtų galėję išsiversti be vienaskaitos, nes gi ne visuomet būtų buvę mokėta keliais vartais, kelioms durimis. Todėl „kartis“ (vie- naskaita) tegalėjo atsirasti ir prigyti tiktai specialiniame „pinigų“ žodyne. Be vie- no „karčio" nebūtų buvę įmanoma praktikoje išsiversti.

* „Lietuvos valstiečių kova..." psl. 48,

“

37

ištirti ir vargu ar bus kada įmanoma tatai atlikti. Priežastys žinomos — trūksta rašytinių šaltinių, o patys studijų objektai seniai supuvo. Tačiau iš to, ką čia esame išsiaiškinę, berods, galime bent šiek tiek juose susi- vokti.

Santrauka būtų tokia:

I, kailiniai „pinigai“ Lietuvoje atsirado V - VI amž. po Kristaus, stum- dami užmarštin gintarą ir visokias kitas seniausias mainų priemones, iš- skyrus antkaklį;

II, jie vystėsi ir brendo pagal vietos žmonių reikalavimus savomis pastangomis, atsirėmę pagrindinio vieneto prasme į mūsų prabočių nuo ca. VII amž. pr. Kr. dirbdintą, nešiotą bei mainuose vartotą metalinį ant- kaklį arba „kartį“;

III, lietuvių kailinius „pinigus“ sudarė pagrinde kiaunių kailiukai;

IV, sudėtinis (pagrindinis) tų „pinigų“ vienetas buvo ,40";

V, tasai vienetas buvo vadinamas „kartis“.

III.

1. Sujungtai Rzeczpospolitai XVIII amž. sugriuvus, kone visa Lietu- va atiteko rusams. Per šimtą su viršum metų Rusijos inteligentija viską darė ir rašė senų savo priešų lietuvių praeičiai iškraipyti. Tuo metu, aišku, buvo tendencinga velėna užversti ir lietuvių senieji „pinigai“. Mūsų vi- suomenės paviršiui — bajorams seniai nuo tautos kamieno atitrūkus, o naujai liaudies šviesuomenei formuojantis beveik iš nieko, okupantų ten- dencijos varytos be pasipriešinimo.

Išvartę slavų tyrinėtojų raštus apie jų kailinius „pinigus“, atsiradu- sius tenai tik IX - X amž., pastebime gerokai šališką kryptį. Lietuvių, su jų tokiais pat pinigais, vartotais daug anksčiau, slavų kaimynystėje ta- rytum nė nebuvę. O lenkas Gumovskis, rusų autorių suvedžiotas, jau sta- čiai tvirtina, jog lietuvių kailiniai „pinigai“ netik už slavų „kunų grivnas" nevyresni, bet iš „slovianščiznos“ ir Lietuvon atėję?“.

Šitoks tvirtinimas paskelbtas ir likęs spaudoje, verčia mus atskirai pažiūrėti, kiek jis turi ar galėjo turėti pagrindo. Visi žino, kad Baltai, taigi ir lietuviai, gyveno pažįstamose savo žemėse dar seniai prieš Kris- taus gimimą. Kur tais laikais klajojo rytų slavai — nė jie patys dabar tiksliau nustatyti negali*?. Tik V - VI amž. po Kr., didžiojo tautų krausty- mosi stumdomi, jie priartėjo arčiau Nemuno, Neries, Dauguvos ištakų, kai tų plotų gyventojai (Aisčiai, Baltai — Lietuvos pradininkai) jau ilgą eilę šimtmečių buvo čia sėsliai gyvenę, dirbę žemę, prekiavę su tolimų šalių pirkliais ir net su Gotų valdovu Teodoriku tolimoje Ravenoje VI amž. pra- džioje sumezgę ryšį“!. Kaip tada, taip lygiai ir dar 2 - 8 šimtmečius po to, slavai (gudų, rusų etc. prabočiai) vis dar jieškojo sau vietų plačiose Sar-

* „Numizmatyka litewska“ psl. 18. * Pav. žr. Michal Bobrzynski „Dzieje Polski". V Id., I, 36 ir kt. “ Istor. Šalt. I, 19.

38

matijos stepėse ir aplink jas, kiltis kiltį vaikydamos, pastumdamos, žu- dydamos, apiplėšdamos.

2. Rytų slavų pastovesnis gyvenimas ir šiokia tokia tvarka jų vidu- je ėmė reikštis tik IX amžiuje; tuo tarpu lietuviai jau seniai turėjo neabe- jotiną organizaciją, mokėjo sutraukti didelius kariuomenės būrius pulti bei gintis, statydino pilis, savo laivais plaukiojo Baltijos jūra, eksportavo į Birką ir kitur savo krašto gėrybes. Kalbant grynai apie vėlesniuosius rusus (kurie dabar atstovauja anų laikų slavų konglomeratą), jų palaida masė, besilipdžiusi iš keliolikos kilčių, pati savo pastangomis nepajėgė su- sicementuoti iš viso. Kas gi nežino, kad jie net antroje IX amž. pusėje šau- kėsi variagų pagalbos“, ir tik atvykęs su savo vyrais Riurikas pradėjo juos lipdyti (862 m. aplink Novgorodą, o po 20 metų kiti atėjūnai — Kijeve). Tačiau ir po to dar ilgai ten nebuvo pasiekta dėmesio verto pastovumo, nes ir toliau vyko žiaurios kovos tarp pačių slavų kilčių, slavų su atsikvies- tais variagais, pagaliau — visų tų nuolat žvalgiusiais rytų slavų užimtas žemės svetimaisiais iš Vakarų ir Azijos. Kaip ankstyvosios slavų istorijos žinovas H. Paškevičius yra pastebėjęs, kalbamų laikų slavų kiltys gyve- nusios atskirą savo gyvenimą, nebuvę tarp jų nei etninės, nei politinės vienybės, todėl kokiu nors koordinuotu vienetu iš viso nelaikytinos“*,

Viena pagrindinių šiokiems ar tokiems pinigams atsirasti sąlygų vi- suomet buvo įsibėgėję mainai, prekyba, ko rytų slavai iki atsikvietimo va- riagų dar nežinojo, aiškiai pabrėžia vienas stipriausių slavų ankstybųjų „pinigų tyrinėtojas Levšinovskis**, o kur nesą mainų, ten nereikią jieškoti nė pinigų. Vadinasi, tai ir visa kita, kas tiktai žinoma, sudėjus krūvon, galime neabejodami tvirtinti, jog XIX - XX amž. slavų autorių įrodinė- jimai, kad brangiųjų kailiukų „pinigus“ išradę jų protėviai ir tuo „išradi- mu" vėliau pasinaudoję lietuviai, neturi jokio pagrindo. Kada kailiniai „pinigai“ dar tik mezgėsi, lietuviai jau mėgino geresnius „pinigus“ — lie- dinto sidabro „kapas“, o kiaunių kailiukai palaipsniui slinko į antraeilę (natūr. duoklių) sritį.

Slavų kailiniai „pinigėliai" buvo vadinami „kuny“ (kiaunės), nors juos sudarė be kiaunių dar ir kiti smulkūs žvėreliai. Kailiukai rišti į pun- delius kaip kur norėta. Paskui, įvairiose vietose, tie ryšuliukai nusistovėjo po 30 ir 50 kailiukų, o lietuvių įtakoj atsirado dar ir 40. Atskiram tokiam vienetui nusakyti slavuose įsigalėjo „grivna“, tačiau pradžioje, kol rinkti- niai kailiukai virto ten pripažintomis mainų priemonėmis, šioks ir toks jų ryšulėlis vadintas „griva“, kaip Lietuvoje „karčiais“. Mat, slavų „vla- dykos" (valdovai) ir šiaip diduomenė buvo prasimanę dėvėti iš gražesnių kailių susiūdintas apikakles (vėl gi, kaip lietuviai metalinius antkaklius, brangiųjų kailiukų apikakles bei „šalius"), kurios apskritai imtos va-

* Štai, būdingas jų šauksmas variagams: „Mūsų šalis didelė ir turtinga, bet tvarkos joje nėra. Ateikit ir viešpataukit..." Lankę carų Rusijos mokyklas, šiuos sakinius mokėjo mintinai.

„The Origin of Russia" psl. 52.

„Opyt istoriji denežnych znakov v Rossii" psl. 1-2 jis rašo: „Antrosios IX amž. pusės pradžioje slavai gyvenę “Vv prostote rodovogo byta'" (prigimtinės buities paprastume). „„... Iki atėjimo variagų, rusų slavuose netik užsienio, bet nė vidaus prekybos nera buvę. A gde niet torgovli, tam nemožet byt i denežnych znakov“.

8 B Es

39

dinti „grivomis“. Taigi ir tapęs „piniginiu vienetu" slavų kailiukų ryšulys buvo pradžioje ir būtų pasilikęs „griva“, jei ne vokiečių pirklių išdaigos Novgorode, supirkinėjant brangiuosius kailiukus.

3. „Grivna“, tasai nieko savimi nesakąs daiktavardis, pirmą kartą minimas Nestoro kronikoje „„Povest vremennych let" 882 m. Kadangi toji kronika rašyta daug vėliau, t. y. XI - XII amž. sąvartoje, tad dėl „882 m." datos galima būtų paabejoti. Bet tatai mūsų nejaudina. Daug svarbiau mums, kaip „grivna" atsirado? Išaiškino Levšinovskis (op. cit.); pase- kime jį.

Kai IX amž., stumdamiesi (prekiaudami) per Lietuvą į rytus, vokie- čių kailių pirkliai pasiekė turtingas kailiais Novgorodo apylinkes, nei vie- tos gyventojai, nei pats jų „vladyka" mažųjų žvėrelių kailiukų naudingu- mo dar nebuvo supratę. Stambūs kailiai jiems buvę viskas. Tačiau jie tu- rėjo ir mažųjų kailiukų, o valdovo sandėliuose buvo jų užsigulėjusių ne- maža. Pastebėję, kad čia niekas tikros tauriųjų žvėrelių vertės nežino, apsukrūs pirkliai nustatę jiems kainas ne pagal savo liedinto sidabro „,„mar- kę"', bet smulkiais sidabriniais pinigais ėmę mokėti už kailiukų ryšulį „saują“ monetų, kas primityviems slavams rodėsi patrauklų ir priimtina. Toji „sauja“ (aišku, kartais didesnė, kartais mažesnė.) „vokiškai buvo nu- sakoma kaip „Griff von Silber“' (sauja sidabro). Dažniau tokį nusakymą girdėdami, slavai transformavę jį į „grivna silver", paskui jau išvertę į „grivna serebra“". O kadangi kailinės mainų priemonės ten apskritai vadin- tos „kuny“, tai ir jų sudėtinis vienetas tapęs „grivna kun". Sekę po „ku- nų“ liedinto sidabro gabaliniai „pinigai“ slavuose (lygiai, kaip ir Lietu- voje), taip pat vadinti „grivnomis“, tik jau ne „grivna kun“, o „grivna serebra". Tas pats autorius nustatė, kad „grivnos" vardą piniguose yra vartoję netik rytiniai, bet ir vakariniai slavai; esą, Bohemijoj „grivna“ kartą minima 1037 m., Lenkijoj — 1125 m. ir ten nuėjusi iš Novgorodo.

Ar visa tai nesako, kad originalus ir labai senas lietuvių daiktavardis „karčiai“, iš kurio reikale atsirado ir vienaskaita „kartis“, yra už slavų „grivną“, atsiradusią tik IX - X amž., gerokai ankstybesnis? Ir dar: sla- vų kailiniuose „piniguose" buvo žinomi ir vartojami terminai „nogat'“, „rezna“, „vekša", „mordki", „veverica“. Kas tuos terminus girdėjo Lie- tuvoje? Jei čia kalbami pinigai iš tikrųjų būtų atėję Lietuvon „iš slo- vianščiznos" (kaip formulavo Gumovskis, kaip tikėjo kaikurie lengvati- kiai ir iš mūsiškių), būtų atsinešę ir įdiegę lietuvių liaudies kalbon kartu ir tuos slavų terminus, be kurių negalėjo išsiversti slavai, nebūtų galėję išsiversti nė lietuviai. Tačiau jie nei lietuvių šaltiniuose, nei kalboje nė- ra žinomi, kaip mes, pavyzdžiui, žinome tikruosius iš slavų užklydėlius — muilą, gromatą, pečių ir kitus.

Beje, „grivna" Lietuvoje buvo kuriam laikui įstrigusi, bet toji „grivna“ reiškė ne kokius nors pinigus apskritai, o tik vieną mažutę 10 „kapeikų“ sidabrinę monetėlę, absoliučiai nieko bendra su slavų archajiškų „pinigų“ vienetu neturėjusią (jos pravardės „tikslumas“ nebent rusams buvo su- prantamas). Ji atsirado jau moderniškųjų pinigų Rusijoje laikais (pra- dėta mušdinti 1699 m.), atkeliavo pas mus po Lenkijos - Lietuvos padali-

40

nimo su kitomis carų Rusijos monetomis ir su jomis per I pasaulinį karą iš Lietuvos išnyko,

Lietuvių kailines mainų priemones palaipsniui stūmė ir išstūmė iš gyvenimo IX - XII amž. gausėjusios krašte svetimų šalių monetos ir savo- sios sidabrinės „kapos", užsimezgusios ir lėtai brendusios dar senais kai- linių „pinigų“ laikais. Kiaunių kailiukai perslinko iš „pinigų“ pozicijos į natūralinių prievolių bei mokesčių sritį ir sukosi joje iki paskutiniai „kiauniniai mokesčiai" XVI amž. tapo pakeisti moderniškaisiais pinigais.

41

ILIUSTRACIJOS PRIE J. K. KARIO STR.: SENIAUSI LIETUVIŲ „PINIGAT“

krgka i '

Zr Tr 3 2 ię z Š Mėn L = c 1 - x p AaškBN i An = > iš pj . T KA M i 5 “ kai L 2 4 d | L TA . : š „ 4 S - LS Žž jį N 2 LA

Fig. 1.

Baltų bei lietuvių gintarinių dirbinių pa- vyzdžiai akmens, bronzos ir geležies amž.

Fig. 2. Gintariniai karoliai su skylutėmis, žinomi iš ankstyv. žalvario amžiaus kapų Pabaltijy.

145

146

Fig. 3. Kuršių moterų „gintarėlio šniūrelis"" (suverti ka- voliai) iš III amž. po Kr. (2/5 tikrojo dydžio).

Fig. 4. Baltų bei lietuvių akmens, bronzos ir geležies amž. dirbiniai, šalia gintaro, kartais, vartoti mainų priemonėmis: 1 -4, kau- liniai durklai, akmens kirvukai; 5-11, žalvar. jietgaliai, kirvis, papuošalai; 12-15, gelež. kirvis, jieties antgalvė, fi- bulos (segtukai).

Fig. 5. Kiaunė,

Fig. 6. Baltų bei lietuvių senovėje dėvėtų ir vartotų mainų priemonėmis antkaklių pavyzdžiai.

Fig. 7 Dalis dvigubo IV amž. kapo, atkasto Veršvuose (netoli Kauno).Jame rasti net keli antkakliai, matomi dešiniame paveikslo kumpe.

147

BLAIVYBĖS SAJŪDŽIO METALINIAI DOKUMENTAI

ŠIMTAS METŲ NUO BLAIVINIMO PRADŽIOS

DR. AL. M. EAČKUS

Jau sukako šimtas metų, kai Lietuvoje 1858 m. prasidėjo nuostabus ir nekruvinas revoliucinis sąjūdis. Toji revoliucija buvo panaši į Indijos patrioto Mahatma Gandhio vadovaujamą sąjūdį. Lietuviams anuometinis sąjūdis buvo žinomas kaip „Iwedimas Blajwistes“, kuris lyg koks nemato- mo vėjo pučiamas gaisras smarkiai plito visoje Lietuvoje.

„Blajwistes Iwedimo“ sąjūdis anuomet lietuvių tautai padarė daug daugiau negu istorikai iki šiol manė. šiame sąjūdyje buvo ne vien tiktai Lietuvos blaivinimo pradai, — jame slypėjo dar didesni tikslai: tai šviesti tautą, kelti jos ekonominę gerovę, stiprinti viltį, ir žmonių pasamonėn įžiebti norą būti laisviems.

To sąjūdžio iniciatorius ir ugdytojas buvo didysis Lietuvos patriotas, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančauskis. Jis matė, kad lietuvių tautos padėtis buvo liūdna, beveik beviltiška. Baudžiava, karčiaminė demorali- zacija, žiauri Rusijos valdžia, siekianti Lietuvą supravoslavinti ir surusin- ti, analfabetizmas, ligos, skurdas žudė tautą. Jis suprato, kas gali Lietuvą nuo pražūties išgelbėti, tad 1858 m. vysk. M. Valančauskis pradėjo orga- nizuoti savo diecezijoje pilksermėgių pulkus didžiajai kovai už tautos gy- vybę. Ir apginklavo jis ją ne kardais, o tiktai misinginiais medalikėliais. Pasirodė, kad tie medalikėliai kovoje prieš lietuvių tautą žudančius ele- mentus buvo galingesni negu šaunamieji ginklai.

Medalikėlių užrašas yra ne lotyniškas ir ne lenkiškas, bet grynai lie- tuviškas. Tasai lietuviškas raštas yra ant tokio gražaus ir švento „agna- sėlio", kurį jam (arba jai) pats vyskupas ar kunigas davė pabučiuoti ir ant kaklo užkabino ir palaimino, — tai savotiškai veikė į suvargusio lie- tuvio pasąmonę. Baudžiavos užguitas ir lenkiško elemento suniekintas lie- tuvis tuojau pamatė ir suprato, kad visgi lietuvių kalba nėra nei prakeik- ta, nei „pagoniška“. Taigi didysis vyskupas Valančauskis per tą „Blajwis- tes" medalikėlį mokė pagarbos ir meilės lietuvių kalbai. Ne tiktai gražūs

43

simboliai ant to medalikėlio, bet ir greta Dievo Motinos atvaizdo dar lie- tuviški raminantieji (autosugestijos) žodžiai „PAR TAWA S(zwenta) UŽTARIMA ISZTURESMA IKI GALA" — stiprino kiekvieno vargstančio lietuvio dvasią. Tas medalikėlis sakyte jam sakė: nelaikyk akis įrėmęs į žemę, pakelk jas augštyn... jei tikėsi ir viltį turėsi, tai nepražūsi. Istoriniu požiūriu tas medalikėlis yra dar ir tuo svarbus, kad visi egzemplioriai, nuo pirmosios 1858 metų iki paskutiniosios 1936 metų lai- dos, turi visada tiktai 1858 metų datą. Tas medalikėlis pasidarė taip mie- las ir taip šventas lietuviams, kad iki šiol dar niekas neišdrįso to medali- kėlio užraše pakeisti nei vienos raidės. Net ir Jurgis Angrabaitis (Juozo Angrabaičio brolis) Krokuvoje, kai kaldino „„Blajwistes" medalikėlius 1936 metais, irgi paliko 1858 m. datą ir visą užrašą raidė raidėn nukopijavo taip, kaip buvo ant pirmųjų „Blajwistes"“ medalikėlių. Toks tat yra anuo- metinės Lietuvos revoliucijos metalinis liudininkas, datuotas dokumentas.

Dr. Račkaus numizmatiniame rinkinyje yra net aštuoneta skirtingų to „Blajwistes" medalikėlio atmainų, kurių atvaizdus ir aprašymus čia talpiname. Medaliko aprašyme, kiekvienos santrupos reikšmė pagal nu- mizmatikų sutartus nuostatus, yra tokia:

Ob.— Obversus, — pagrindinė pusė,

Rv. — Reversus, — antroji pusė,

Diam. — Diameter, — didumas,

mm — milimetrai.

No. 1(a) ir No. 1(b). Medalikėlis misinginis, pailgai apvalus (ovalus), diam. 19 x 23 mm, neįskaitant ąselės. Kaldintas 1858 m. Muenchene, F. Wenthes dirbtuvėje.

Ob. — Dievo Motinos atvaizdas priešakinėje pozoje, pusę liemens; aplink galvą 12 šešiakampių žvaigždžių; virš šeštos žvaigždės mažutis kryželis; dešinioji ranka prieširdyj, o kairioji pakelta laiminimui; ap- siauste, dešinėje pusėje yra mažytės raidės FW, — tai F. Wenthes reli- ginio meno dirbtuvės savininko inicialai; žemiau atvaizdo yra šešiakampė žvaigždė tarp dviejų skritulių; atvaizdą puslankiu apriečia užrašas PAR TAWA S UZTAKIMA ISZTURESMA IKI GALA. (Žiūr. iliustr. fig. 1 a).

Užrašo žodyje „UZTARIMA" vieton raidės R per klaidą įterpta rai- dė K. Tarp keturių sakinyje pradinių žodžių nepalikta tarpų, ir ten esa- moji raidė S reiškia santrumpą žodžiui SZWENTA,. Čia visos raidės yra su serifais, — gi žodis „serifas" tipografijos terminologijoje reiškia rai- džių stilių su „snapeliais bei tilteliais". Medalikėlio apvado viršutinėje da- lyje matyti smulkučių taškelių - karoliukų žymės, kurie dėl techniškų kliū- čių medalikėlio skardelėje neįsikalė.

Rv. — Didelis kryžius (krikščioniško tikėjimo simbolis) centre; kry- žiaus užnugaryje spindi saulės spinduliai (šviesos ir gyvybės simbolis) ; kryžiaus priekyje statmeniškai stovi inkaras (vilties simbolis); to viso apačioje tarp dviejų šešiakampių žvaigždžių yra data 1858. M.; simbolius puslankiu apgaubia užrašas ATMINIMAS IWEDIMA BLAJWISTES; kraš- tinio apvado puošmena sudaryta iš 28 penkiakampių žvaigždžių.

No. 1(a) medalikėlio foto nuotrauka yra padidinta. Visų kitų meda- likėlių atvaizdai yra natūralaus didumo. No. 1 štempeliu medalikėlių buvo

44

nukaldinta bent 5 laidos. Pirmosios buvo kaldinta nemažiau 100 grossų, t. y. 14,000 egzempliorių, nes mažiau kaldinti neapsimokėdavo. Čia ilius- truojamų medalikėlių No. 1(a) parodo penktąją to medalikėlio laidą, —- gi No. 1(b) antrąją laidą. Pirmosios laidos medalikėliai buvo nukaldinti paties vyskupo Valančiauskio lėšomis. Kitas laidas, kadangi jau štempe- lių graviruoti nereikėdavo ir kaldinimas buvo pigesnis, tai nukaldino kiti kunigai. Atskaitomybės dėliai, dirbtuvės savininkas Wenthe kiekvieną - laidą vis savotiškai paženklindavo: medalikėlio No. 1(b) turi du švarius brūkšnius, kurie jungia žvaigždutes su krašto apvadu, — gi No. 1(a) turi jau 5 tokius pat brūkšnius jungiant 5 žvaigždutes su apvadu, o tai reiškia jau penktąją to medalikėlio laidą. Tokios smulkmenos akiai nieko nepa- sako, tačiau pastabiam numizmatikui brūkšneliai ar taškeliai jau daug ką pasako. Per numizmatikos žinovus ir istorikams kartais svarbu suži- noti, kiek tokių medalikėlių apytikriai anuomet po visą Lietuvą galėjo pasklisti.

No. 2. Kitas misinginis medalikėlis, pailgai apvalus, diam. 19 x 22 mm, neskaitant ąsos, kaldintas, turbūt, 1860 metais Muenchene.

Ob. — Dievo Motinos atvaizdas priešakinėje pozoje, pusę liemens; abiem rankom rodo savo liepsnojančią, kardu pervertą ir spinduliuojančią širdį; aplink galvą elipsinė aureolė ir dar 14 penkiakampių žvaigždžių vainikas; tarp T-os ir 8-os žvaigždės mažutis kryželis; aplink atvaizdą pus- lankiu toks parašas: PARTAWA SUZTARIMA ISZTURESMA IKI GALA; apvadas sudarytas iš karoliukų ir atrodo kaip rožančius. (Žiūr. iliustr. fig. 1bir 2).

Rv. — Visiškai panašus į No. 1 braižinį, tik inkaras čia kiek stambes- nis, inkaro rankena kitokia, saulės spinduliai trumpesni ir užrašo atstu- mas nuo kryžiaus yra daug mažesnis.

Ant šio medalikėlio firmos inicialų nematyti, bet iš graviravimo tech- nikos ir iš raidžių stiliaus aišku, kad medalikėliai nukaldinti toje pačioje Wenthes firmoje. Nors žodžių išskirstymas vis dar netikęs, bet pati stam- biausioji klaida žodyje UZTARIMA pataisyta. Koks buvo šio tipo meda- likėlio tiražas, kieno lėšomis jie buvo kaldinti, ir kiek kartų su šiuo štem- peliu kaldinimas buvo pakartotas, tikrų davinių neturime. Tik tiek aišku, kad pirmosios šio medalikėlio laidos skaičius buvo nemažesnis kaip 100 grossų ir kiekviename grosse po 144 medalikėlius.

No. 3. Mažesnio formato misinginis medalikėlis, pailgai apvalus, diam. 18x21 mm, neskaitant ąselės. Kaldintas 1861 m. F. Wenthes firmoje Muenchene.

Ob. — Dievo Motinos atvaizdas su palaidais plaukais, priešakinėje po- zoje, pusę liemens; eliptinė aureolė virš galvos ir tik 9 žvaigždės aplink galvą; kardu perverta, liepsnojanti ir spinduliuojanti širdis (skausmingos meilės simbolis) ; abi rankos prie širdies; atvaizdą puslankiu apriečia už- rašas PAR TAWA S UZTARIMA ISZTURESMA IKI GALA; ant rūbo mažytės raidelės FW — atvaizdo papėdėje aiškiai matomos raidukės PB, tai kun. Prano Butkevičiaus inicialai; kraštai turi taškelinį ir dar brėžtinį apvadą.

Rv. — Šiek tiek panašus į No. 1, tik čia yra šiokių tokių skirtumų bei

45

naujų priedų: kryžius beveik toks pat, bet saulės spinduliai labai ilgi ir beveik siekia inkaro nuoragus; inkaras trumpesnis, gi inkaro 4s2a perma- ža; virš inkaro, kryžiaus kryžmoje naujai pridėta liepsnojanti širdis (mei- lės simbolis); kryžiaus apačioje yra data 1858 M, lanku aplink simbolių grupę supa užrašas ATMINIMAS IWEDIMA BLAJWISTES; — čia raidė L turi brūkšnį; apvadas sudarytas iš 31 smulkių penkiakampių žvaigždžių.

Šio tipo BLAIWISTES medalikėlius savo lėšomis kaldino ir per knyg- nešius po visą Lietuvą skeidė kun. Pranas Butkevičius, Žvingių klebonas. Jis buvo ištikimas vyskupo Valančauskio talkininkas. Gruodžio mėnesyje 1870 m. rusų žandarai kun. Butkevičių areštavo ir išvežė į Vilnių tardyti. Žandarai jį kaltino, kad gabenęs ir skleidęs Prūsuose spausdintas lietuviš- kas knygas, kuriose buvo šmeižiama Rusija ir caras, kad savo lėšomis be rusų valdžios leidimo kaldinęs BLATWISTES medalikėlius, juos nelega- liai skleidęs, ir raginęs lietuvius katalikus nepasiduoti maskoliams... Ka- dangi tokie kun. Butkevičiaus nusižengimai buvo įrodyti, tai Vilniaus ge- neral-gubernatorius Potapovas 1871.V.14 įsakė kun. Butkevičių ištremti į Tobolsko guberniją. Taigi kun. Pranas Butkevičius buvo vienas iš pir- mųjų kankinių už lietuviškų knygų skleidimą ir už lietuvybę.

Caras Aleksandras III paskelbė manifestą, tad kun. Pranas Butkevi- čius pasinaudojęs amnestija, 1382 metais iš Kurhano (Tobolsko gub.) grį- žo Lietuvon, buvo benediktinių vienuolyno Kaune kapelionu (1882 - 1887), paskiau karmelitų klebonu (1888-1896). Kaune klebonaudamas jis vėl tęsė vysk. Valančauskio pradėtąjį blaivybės ir lietuvybės darbą, ir vėl kal- dino ir platino BLAJWISTES medalikėlius.

No. 4 Aliumininis medalikėlis, pailgai apvalus, diam. 19 x 22 mm, ne- įskaitant ąselės. Kaldintas 1889 m. Muenchene.

Ob. — Visiškai toks pat kaip ir misinginio No. 2-ro atvaizdas, tik čia matyti keletą spurgų ant atvaizdo rūbų.

Rv. — Turinys visiškai toks pat kaip ir No. 2-ro misinginio medalikė- lio, ir tuo pačiu štempeliu kaldintas; kryžiaus skersiniame balkyje yra stambokų rupumų, — tai štempelio žymės.

Šio medalikėlio kaldinimui 1889 metais pirmą kartą Lietuvoje buvo panaudotos aliuminio metalo skardelės. Tik gaila, kad šiuos medalikėlius kaldinant buvo panaudoti seni aprūdiję štempeliai, todėl matyti ir rupu- mai ant medalikėlių. (Žiūr. iliustr. fig. 3 ir 4).

Vyskupo Valančauskio laikais aliuminio metalas buvo labai retas ir beveik taip brangus kaip auksas. 1852 m. aliuminio svaras pasaulinėje bir- žoje kainavo $545.00. Tiktai 1865 m. jo kaina nukrito iki $17.00 už svarą. Bet ir tada aliuminius buvo dar perbrangus, ir Lietuvos kunigai net sva- joti negalėjo apie aliumininių medalikėlių kaldinimą. Vėliau, kai 1886 m. Charles Martin Hall išrado pigų būdą aliuminiui gaminti, tai metalo kai- na nukrito iki $6.00 už svarą, o 1889 m. jau tekainavo $4.00, gi Vokietijoje dar pigiau. Tada ir Lietuvoje pasirodė pirmieji aliumininiai BLAJWISTES medalikėliai.

No. 5. Aliumininis medalikėlis visiškai toks pat kaip No. 4, tiktai šis ne kaldintas, bet atliedintas. Abiejose medalikėlio pusėse raidžių bei braižinių reljefai neaštrūs - „duslūs". Matricos rupumas ir skardelės sto-

46

rio nelygumai ryškūs. Medalikėlio kraštuose žymu formų siūlė, kraštai skutinėti ir apgramdyti. Ir liedinto medalikėlio didumas yra truputį ma- žesnis negu kaldintojo. Reverso užraše žodyje TWEDIMAS raidė D neat- siliedino kaip reikiant ir atrodo kaip atbula raidė C.

Kas tuos medalikėlius liedino, turime tik apytikrių, bet nepatvirtintų žinių. Senukas ariogališkis škaplierninkas Stasys Žeglinskis, klausinėja- mas 1926 metais pasakojo, kad tuos medalikėlius molinėse formose liedi- nes koks tai meistras Šiluvoje, vardu Misevičius, maždaug apie 1895 m., o jo sesuo Misevičiūtė pardavinėdavusi medalikėlius „„ogulniai po čvertką už tuziną“ (čvertka — 25 kapeikos); škaplierninkai pardavinėdavo žmo- nėms po 3 kapeikas už medalikėlį. Kiti pasakojo, kad Pajėslyje, netoli baž- nyčios, gyvenęs laikrodininkas ir pagarsėjęs vargonų dūdų meistras, var- du Grakauskas, kuris maždaug tarp 1895 ir 1898 liedindavęs ir Blajwistes medalikėlius iš aliuminio laužo. Grakauskui aliuminio laužą pristatydavo škaplierninkai, surinkę iš liaudies mokytojų ir iš žmonių paminklinius caro Nikalojaus II karūnavimo aliumininius medalius. Rusų valdininkai 1894-5 metais tuos medalius brukte brukdavo Lietuvos gyventojams.

Dar vieną smulkmeną apie aliumininius medalikėlius verta paminėti, būtent tai, kad žmonės noriau pirkdavo aliumininius negu misinginius, nors misinginiai buvo pigesni. Mat nuo baltojo medalikėlio marškiniai ne- sitepdavo, nepažaliuodavo. Be to, jie buvo lengvučiai, gražūs ir nerūdyda- vo. Už misinginius Blajwistės medalikėlius 1395 m. škaplierninkai imdavo po 2 kapeikas, o už aliumininius gaudavo po dytką, — 3 kapeikas.

No. 6. Aliumininis kitokio štempelio medalikėlis, pailgai apvalus, diam. 20 x 24 mm, neįskaitant ąselės. Kaldintas 1901 m. Muenchene, Meyer u. Wenthe dirbtuvėje.

Ob. — Gražaus veido meniškai graviruotas Dievo Motinos atvaizdas priešakinėje pozoje, pusę liemens; galva apgaubta su nuometu, o aplink galvą devynios penkiakampės žvaigždės; tarp 4-os ir 5-os žvaigždės virš galvos kabo mažytis kryželis; dešinioji ranka glaudžia prie krūtinės lieps- nojančią ir kardu pervertą širdį; kita ranka pakelta laiminimui! užraše tvarkingas raidžių sąstatas, bet netvarkingas žodžių suskirstymas — PARTAWASUZTA RIMA IšZTURESMAIKIGALA.

Rv. — Didelis kryžius; už kryžiaus saulės spinduliai; kryžiaus prie- šakyje inkaras; virš inkaro prie kryžiaus kryžmens glaudžiasi liepsnojan= ti širdis; tarp dviejų rozečių lanku gaubiantis užrašas * ATMINIMAS IWEDIMA BLAJWISTES * visos raidės su serifais; po kryžiumi data 1858. m.; krašto apvadas sudarytas iš 38 penkiakampių žvaigždžių. (žiūr. iliustr. fig. 5 ir 6).

No. 7. Aliumininis mažas medalikėlis, pailgai apvalus, diam. 17 x 20 mm, neįskaitant ąselės. Kaldintas 1909 m. Muenchene, Meyer u. Wenthe dirbtuvėje.

Ob. — Meniškas Dievo Motinos atvaizdas, panašus į No. 6, — tiktai veido bruožai stambesni ir liemuo pailgesnis; užrašo raidės truputį ma- žesnės, taip pat be serifų ir žodžiai sujaukti visiškai taip, kaip No. 6; ap- vade nėra nei rožančiaus, nei kryželio virš galvos.

47

Rv. — Kryžius ir inkaras toks pat, kaip No. 6, tik proporcingai su- mažinti; širdis kiek didesnė ir vainikuota; užrašas visiškai taip pat su- jauktas, kaip ir No. 6, tik čia raidės be serifų ir kiek smulkesnės; apvade nėra žvaigždžių.

Šiuos medalikėlius labai dideliais kiekiais kaldino krokuviškis Juo- zapas Angrabaitis. Ir Lietuvon šie buvo gabenami jau ne kontrabandos keliu, bet teisėtai, per Virbalio muitinę. Rusų valdžia šių lietuviškų me- dalikėlių jau daugiau nepersekiojo ir jie atpigo. škaplierninkai pardavinėjo po 1 kapeiką. Tiktai vieno dalyko negalima suprasti, kodėl šių medali- kėlių leidėjas Juozas Angrabaitis nepasistengė labai sujaukto užrašo ant to medalikėlio tinkamai pataisyti. O anuomet juk buvo kam korektūrą per- žiūrėti, nes Krokuvoje gyveno nemažas būrys lietuvių inteligentų, revoliu- cionierių, studentų, rašytojų ir lietuvių kalbos žinovų — jų tarpe Kleofas Jurgelionis ir Juozas Herbačiauskis.

No. 8. Aliumininis medalikėlis, pailgai apvalus, mažutis, diam. tik 16 x 19 mm, neįskaitant ąselės. Kaldintas 1936 metais.

Ob. — Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdo kopija; aplinkui atvaiz- dą riečia pakilaus brūkšnio siaurutis lankas; viršum lanko regime baisiai sujaukąt užrašą PARTAWASUZIA KIMA ISZTURESMA IKI GALA. Vi- sos raidės su serifais, kraštus puošia taškelių apvadas.

Rv. — Centre kryžius ir jo keturiuose kampuose tviska spinduliai; prie kryžiaus pritvirtintas inkaras su grandine; aplink kryžių puslankiu riečia užrašas ATMINIMAS IWEDIMA BLAIWISTES; žemiau kryžiaus yra data 1858 M.; visos raidės su serifais, aplink užrašą 28 šešiakampių žvaigždžių vainikas; kraštų apvadas sudarytas iš daug taškų.

Šių medalikėlių leidėjas buvo Jurgis Angrabaitis (Juozo Angrabaičio brolis) Krokuvoje, 1936 metais. Jie buvo pardavinėjami lenkų okupuota- me Vilniuje, devocionalų krautuvėse prie pat Aušros Vartų, Juozapo Za- vadzkio ir Piaseckaitės - Šlapelienės knygyne. Jie buvo paplitę visame Vil- niaus ir Suvalkų krašte. Okupacijos metu lenkų persekiojamiems lietu- viams šie medalikėliai su aiškiai skaitomu šūkiu ISZTURESMA IKI GA- LA buvo beveik tokios pat reikšmės, kaip kad vyskupo Valančauskio lai- kais. (Žiūr. iliustr. fig. T ir 8).

Vyskupo Motiejaus Valančauskio paskelbtas ir ant Blajwistes meda- likėlių vis kartojamas, ir vargstančių artojų lūpomis bučiuojamas ir su atdūsiais pakartojamas šūkis ISZTURESMA IKI GALA, visgi neleido ne- labųjų skandinamai ir jau skęstančiai lietuvių tautai paskęsti.

N. B. — Didžiojo vyskupo Motiejaus Valančauskio pavardę rašau tik- tai Valančauskis, o ne Valančius, nes ir patsai vyskupas taip, o ne kitaip save vadino. Ir po savo raštais vysk. Valančauskis pasirašydavo tiktai Wo- lonczewskis arba Walanczauskis, o ne Walanczius.

48

ILIUSTRACIJOS PRIE DR. A. K. RAČKAUS STR.: BLAIVYBĖS SAJŪDŽIO METALINIAI DOKUMENTAI

No.3. No. 4.

145

AR ETRUSKAI MUMS GIMININGI?

BANDYMAS IŠSKAITYTI ETRUSKŲ ĮRAŠUS

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.

RASENAI — ERUSKAI

Etruskų kalba pasiliko iki šiol mįslė mokslo vyrams. Paskutinis, kuris pasiskelbė, kad iššifravęs tą kalbą, yra prof. Licinio Glori, romietis. Lon- dono (Anglijoje) „The Times“ 1957 m. lapkričio 19 d. pašventė ta proga 11 colių ilgio straipsnį: Deciphering of Etruscan. „Jei jo metodas pasirodys priimtinas, rašo laikraštis, tai jis bus pirmasis, kurs atidengs nuo Rene- sanso laikų varginančią mokslininkus paslaptį. Apie 10,000 įrašų yra išli- kę bronzoje, akmenyse, o vienas rastas audekle, kuriuo buvo suvyniota Egipte mumija ir vieno kroato pargabenta į Zagrebo muzėjų, bet etruskų kalba pasiliko iki šiol nesuprasta, neiššifruota“.!

Visų tautų enciklopedijos gerbia ir garbina etruskus, nes jie davė Ro- mos kultūrai pagrindus: alfabetą, teisyną, tikėjimo apeigas, meno kūri- nius, naują architektūrą, sveiką politinę santvarką, didelius turtus. Jų auksiniais meno dirbiniais yra gausiai pasidabinę visi žymesnieji pasaulio muzėjai.*

Etruskų vertė Europos švietimui yra milžiniška. Jų politinė galybė iki VI-jo š. pr. Kr. buvo didelė. Jie valdė Romą. Bet 283 m. pr. Kr. juos nugalėjo Fabius, ir etruskai 280 m. pr. Kr. prisijungė prie naujųjų Romos valdovų, nustodami savo politinės nepriklausomybės. Jie padeda išsivys- tyti besikuriančiai naujai lotynų kalbai, o savąją pamiršta, pasidarę Ro- mos valdovų tarnais."

Ilgą laiką mokslo vyrams buvo mįslė, kodėl jaunoje, palyginus, lotynų kalboje yra daug lietuviškų žodžių. Jų priskaitome iki 255, bet gali būti ir daugiau. Jų dalis yra ide. kilmės, turi bendrą reikšmę su kitomis ide. kal-

Redakcijos prierašas: Seniau, kai buvo laikomasi pažiūros, kad etruskų kalba yra ne arijų šakos, ši studija būtų kėlusi klausimą, bet dabar, kai žy- mieji istorikai prieina išvados, kad etruskų kalboje yra ariškų elementų, tai gerb. kun. dr. Matulaičio darbas kaip tik yra šiandieninės krypties tyrinėjimo vagoje. Būtų gera, kad tuo klausimu pasisakytų ir kiti istorikai bei kalbininkai.

49

bomis; dalis yra grynai lietuviškos kilmės. Visa tai rodo lietuvių kalbos įtaką į besikuriančią lotynų kalbą. Nieku būdu negalėjo lotynų kalba įtai- goti lietuvių kalbą: tėvas nesiskolina žodžių iš dar negimusio sūnaus.

ETRUSKŲ RAšTAI

Savaime peršasi prielaida, kad galingi, turtingi, mokyti rasenai - etrus- kai, kurie savo kalba buvo padarę didelės įtakos lotynų kalbai, turėjo kal- bėti lietuviams panašia kalba. Šią prielaidą tenka patikslinti. Tuo tikslu reikia susipažinti su rasenų raidynu ir jo atmainomis.ė Paskui galima skai- tyti rasenų įrašus.

„L'Ilustrazione Vaticana“ žurnalas 1934 m. nr. 5, p. 201—205 turi keletą etruskų įrašų. Jų tarpe (p. 205) yra Kerės taurės įrašas." Pati taurė yra Vatikano — etruskų muzėjuje. 1951 m. tą įrašą šio str. autoriui teko patikslinti. Jis yra padarytas nuliūdusio sūnaus, kuris nori paminėti žuvu- sią raiste nuo Ramlio rankos savo motiną. Visas tekstas parašytas didelė- mis raidėmis, neturi atskyrimų tarp žodžių. Rašau juos lotynų raidėmis, padalinęs į žodžius:

MINI KETHU MAMI MATHUMA RAMLIS IAI THI AURE NA IETHE E RAISTE EPA NUN MINETHUNAS TAVHE LEGU.

Ar jo negalima suprasti lietuviškai?: Minėti ketinu motiną Matūmą. Ramlis įėjo ten aure su jietimi ir raiste ypa (kirto). Nūn minėtojas tave (pasi)lieku.

„L'/Illustrazione Vaticana“ 1933 m. nr. 1, p. 15 turi didelio, gražiai iš- dabinto molinio puodo - indo vaizdą su etruskų įrašu:

MIRASIITHAS KAPISI NAIA. Tas įrašas kaikam sako, jog: Mirasy- tas kapuosna nuėjo. |

Romoje „Il Museo Nazionale di Villa Giulia“, antrame muzėjaus augš- te, XI spintoje, nr. 3733 yra plokščias akmuo su raudonų dažų etruskų įra- šu: CA VIRI: EVELI MLEA. Atrodo lyg tai būtų lietuviškai parašyta: Ką viri? Jievelė tylėjo.

Yra žinoma auksinė segė — fibula Praenestes, su etruskų įrašu, kaip teigia D. Diringer, iš VII š. pr. Kr.“ Kai kurie ją priskiria lotynų kalbos paminklui. Bet atrodo, pati segė ir jos įrašas bus daug vėlesnio amžiaus, nes įraše randame raidę O, o to garso etruskai nežinojo VII š. pr. Kr. Be to, tekstas padalintas į žodžius, dedant tarp jų : ir atrodo šiaip:

MANIOS: MEDFHE: FHAKED: NUSNASIOI

D. Diringeris mano, jog lotyniškai tas įrašas turėtų reikšti: Manius me facit Numerio — Manius mane padarė Numerijui. Paskutiniame įrašo žodyje iš dviejų raidžių sn jis padaro vieną m, ir gauna žodį NUMASIOI. Kaip iš jo jis gauna žodį NUMERIO, paslaptis.

Būdingas yra šis įrašas dar ir tuo, kad etruskai, norėdami išreikšti garsą f, naudoja (digamma) F su H, ir turi raides Dir O. Yra tai įrody- mas, kad lotynų raidynas buvo paimtas iš etruskų, o ne iš graikų.

Pagrindinis įraše žodis yra NUSNASIOI, kuris yra artimas mūsų nešioti, nunešioti. Atrodo, kad bus arti tiesos teigti, jog pirmieji trys įra-

50

šę žodžiai turėtų reikšti tris segės savininkes, nešiotojas, ir paskutinė pa- norėjo tai atžymėti įrašu. Ar įraše yra bent kiek lotynų kalbos žymių, sunku spręsti.

Yra žinomas Vetulonijos akmeninis antkapis, padarytas Panalui Mi- nimului, su kario vaizdu viduryje ir aplink apgadintu įrašu. Kiek galima susigaudyti iš to paminklo atvaizdų, įrašas sako:

PANALAS MINIMUL UVANIK E HIRUM IOA PER SNA (vi)SAM- AULES FELU SKESTUS NUTAP.

Įrašą galima šitaip suprasti: Panalas Minimul, Uvanik ir Hirum jojo per (apgadytas krašto vardas) (Uostas) Aules puolė, (o jis) skęstus nu- tapo - paskendo.

Hirum buvo Sirakūzų karalius, vokiečių vadinamas Hieroni. Jis, pasi- talkinęs graikus, 475 -4 m. pr. Kr. prie Kyme miesto sumušė etruskus. Mirė 467 m. Aules, senovės Boecijos uostas Aulida, iš kurio XI š. pr. Kr. išplau- kė graikų laivynas prieš Troją.!?

Garsi yra skaistvarinė ,,Kalbėtojo“ statula, surasta 1566 m. ir dabar esanti Florencijos Muzėjuje, su įrašu apsiauste - togoje: AULESI METE- LIS VE VOZIAL CLENSIKEN FLERES TEKE ZANSL TENINE TUOI NES PSIZF LIKS.“ Atrodo, kad čia yra keli trumpi sakiniai: Aulesis Me- telis ve važiavo Klensiken. Fleres (ploratus - ašaros) tekėjo. Zanslai (pa- žaboti arkliai) ten įėjo. Tuoj neš. Psizf (psiche - siela) liks.

Florencijos muzėjuj esanti Vetulonijos taurė turi šį etruskų įrašą: NA KEME URU IOA LOILE NIOALIV EME MESNA MERTANSI NAMU- LU.!* Tą įrašą galima gal ir taip skaityti: Į kiemą (dvarą) Uru įjojo Loilė Nioaliu. Paėmę įmes ją mirusių namelin.

Romos proistoriniame muzėjuje yra paminklinis „Novilara di Pesaro“ akmuo. Jis turi šešių eilučių įrašą. Pesaro yra vidurinėje Italijoje prie Adriatiko jūros, ant Foglia upės krantų. Teigiama, kad įrašas padarytas etruskų kalba, nors kai kas abejoja to įrašo autentiškumu. Bandau atspėti jo turinį. Štai tekstas:

1 MIMNIS ERUT GAARES TACHES ROTNEN UFLIN PARTENUS 2 POLEM ISAIRON TEGSUT IR ATNESI KRUF(is) TENAG

3 TRUTIPSEM ROTNEM LUTUIS THALU ISPERION FULTES

4 ROTNEM TEU AITEN TASUR SOTER MERPON KALATNENIS 5 FILATOS PATENAR NUIS BALESTE NAG ANCHSETNUT

6 LAKUT TRETENTELE TAUNEM POLEM TISU SOTRIS EUS.*“

Duodamojo teksto perrašinėtojas nebuvo atsargus. To akmens foto atvaizdas parodo, jog perrašinėtojas į tekstą įnešė kai kurių atmainų, pa- darydamas kitokius žodžius.“ Be to, atvaizde yra virš teksto kairėje pen- kių stipinų ratas. To rato dešinėje yra dvigubo įdubimo kryžius, o rato kai- rėje — pusantro trikampio su 5 ar 6 neaiškiais ženklais. Pačiame tekste yra „pataisytų“ ženklų, tarp raidžių įdedant atskyrimo ženklą, tašką. Žodis „tenag“ pagal foto žymes gali būti išskaitytas „tentik“. Paskutiniai du žodžiai tikrumoje yra „sotripi šus“.

Žodžių reikšmė. ROTNEM, gali reikšti ratų, vežimų, važos kuopos vadą. UFLIN, yra vardas. Jis bene bus padarytas iš Ufens, Oufens, —

51

mažas upelis, kurs teka pro Tarraciną; dabar jis yra vadinamas Ufente. ISAIRON, bene bus Piceno upė, Isaurus, dabar vadinama Foglia. TEGSUT, Tegsutis arba Teges, etruskų dievaitis, Jupiterio vaikaitis. KRUFS, kruvis, gali reikšti kraują ar krūvą. TRUTIPSEM, foto nuotraukoje yra vien tru- tisem. Žinant, kad pas etruskus T ir D buvo tas pats, čia gali reikšti drūty- sim. ISPERION, gali reikšti: išpera, išperti, išmušti, o gal būt ir vardas. FULTES, foto atvaizde vultepi, tai bene Apulijos kalnas, dabar vadinamas Vulture. FILATOS, foto atvaizde matyti filaiopi.

Atrodo, jog tas įrašas galimas skaityti šitaip:

1 Minima yra karės tokios raitos (vado) Uflino. Per tenai

2 puolėm Isairon. (Dievaitis) Tegsutis ir atnešė kraują (krūvą) tenai 3 Drūtysim Rotnį (raitos vadą) liūtyse toli Isperion pultis

4 ratais jau eitą (pėstininkus) tąso Soter Merpon Kalatnenis,

5 sūnus Patenaro. Nueis balaite į augštumą

6 Lekia, trinktelėjome, puolėm tiesiai, sutrypėm šiuos.

Be čia paminėtų septynių etruskų - rasenų įrašų aiškinimo šių eilučių autorius spaudoje yra paskelbęs ir keletą kitų. Jie visi prikišamai parodo rasenų kalbos giminystę lietuvių kalbai, kuri prieš 2,500 metų, aišku, turė- jo daug kuo skirtis nuo mūsų dienų literatūrinės kalbos. Tik kalbininkai žinovai gali nurodyti kai kurių dabar nesuprantamų žodžių reikšmę.

Rasenų - etrusku kalbos panašumas įrašuose lietuvių kalbai, atrodo, gali daug padėti mokslininkams iki šiol ginčijamu klausimu, ar etruskai priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, ar ne. Kalbos giminystę išryškinus, atpuola visi teigimai, kurie kilo dėl etruskų įrašų neišskaitymų, nežino- jimų.

Buvo daug stengtasi ir daug dirbta, kad supratus etruskų kalbą. Juk Momsen yra išstudijavęs etruskų alfabetą 1853 m. Etruskų kalba buvo lyginama su baskų, semitų kalbomis. V. Thomsen jieškojo panašumo Kau- kazo kalbose jau 1875 m. Didelis ginčas ilgai tęsėsi tarp Corssen (1860 — 1880) ir W. Deecke (1875 — 1880), Carl Pauli (1873), kuriam pritarė Da- nielson, Schaefer, Skutch ir Torp.

Visą tą laiką etruskų kalbai esant neišskaitytai, jie teigė, jog ji nepri- klausanti indoeuropiečių šeimai. Tuo būdu yra lengviausia pateisinti savo nežinojimą. Tos pat nuomonės laikėsi 1939 m. Lietuviškoji Enciklopedija, VII, p. 1226 ir dabar leidžiamoji Lietuvių Enciklopedija, VI, p. 94, sekant 1898 m. Brockhaus, Konversation - Lexikonu, VI, p. 393: „dar k sąlyčio su kita kuria Ž žinoma kalba“.

Nebus mokslinė staigmena, jei mūsų lietuvių kalba padės šuaiadi jau mirusią lydų kalbą, iš kur, tariamai, yra atkeliavę etruskai į Italiją. Lydų ir etruskų rašmenys yra panašūs, daugumoje tie patys. Bet lydai skiria garsus d ir t, turi garsą o, o etruskų c reiškia garsą g, panašiai, kaip vėliau lotynai iš etruskų C pasidarė G. Etruskų ir lydų rašmenys yra vienodi šiems garsams: ACVIKLMNORTUF. Kaip tų dviejų tautų alfabetai su- sidarė ir kas iš ko ir ką yra pasiskolinę, būtų įdomi studija.

Lietuvių kalba gali būti taip pat tinkamas mokslo raktas į mirusią hititų kalbą, kuri jau pripažinta tarp indoeuropiečių kalbų šeimos 1915 m.,

5

m

kai prof. B. Hrosny tą kalbą dalinai išskaitė ir surado joje panašumų lietu- vių kalbai,

IšVADOS

Kol kas neturime duomenų, ar prieš 2,000 metų lietuvių kalba buvo ta pati, kaip rasenų - etruskų kalba, ar skirtinga. Bet rasenų padarytieji ne- nykstančioje medžiagoje įrašai prieš 2,600 — 2,400 metų, bent dalinai, ga- lima suprasti lietuviui. Rasenai padėjo pagrindus visai Europos galingai kultūrai. Juos pažinti, suprasti, jų praeitį surasti, manau, būtų labai svar- bus, dėkingas ir lietuvių tautai garbingas darbas.

1 Liet. Encikl. VI, p. 94 A. Salys rašo: „Ilgiausias tekstas (apie 1700 žodžių) savo- tiškas aukinis kalendorius, 1892 m. buvo surastas drobės juostoje, apvyniotoje apie egip- tinę mumiją (vad. Zagrebo mumijos raikštis)“.

2 D. Diringer, The Alphabet, p. 535 - 6 įrodo, jog lotynų alfabetas yra kilęs iš etruskų, o ne iš graikų. Jisai pripažįsta, kad net tarp mokslininkų yra bendra nuomonė, kad lotynų alfabetas yra kilęs iš graikų, apsigyvenusių Italijoje, Kompanijos Kumoje. „Bet neseniai buvo įrodyta, rašo D. Diringer, jog visa ši teorija nėra panaši tiesai. Etruskų alfabetas yra tarpinis tarp graikų ir lotynų. Buvau nurodęs, kad Praenestės segės f yra rašoma etruskų wh. Paskui Duenos įraše h apleidžiama, ir tai yra etruskų įtakos išdava .

Graikų F (digamma) t. v. w, pradėjo reikšti lotynų garsą f; bet Romėnai taip pat tu- rėjo garsą w savo kalboje; jam reikšti jie turėjo panaudoti graikų F, jei jie būtų priėmę graikų alfabetą, kaip jie prisiėmė graikų Y (upsilon) reikšti priebalsei v ir balsei u.

Trečioji graikų alfabeto raidė, gamma (g), pasidarė C etruskų albafete garsui k reikšti. Tas garsas pasiliko ir lotynų alfabete; bet jis tarnavo dviem garsams K ir g reikšti (etrus- kai, kaip žinome, neskyrė garso k nuo g), ir C pasiliko toliau reikšti g žinomuose vardų sutrumpinimuose C (vietoje Gaius) ir CN (vietoje Gnaeus). Kita vertus, graikų alfabetas turėjo kitas dvi raides, garsui k reikšti: K ir O; surandame pietinių etruskų alfabete ženklą C (kaip k), naudojamą prieš e ir i, K prieš a ir O vien tik prieš u (etruskai, kaip matėme, neturėjo garso 0).

Lotynų alfabetas priemė visas tris raides su jų fonetine reikšme, tik su laiku atmetė K (nors ji dar naudojama gerai žinomiems ir oficialiems žodžiams reikšti: Kalendae ar Kaeso). Naudojo C garsams g ir k reikšti ir raidę O reikšti garsui k prieš u. Vėliau buvo padaryta atmaina; ją padaręs Appius Claudius Censor 312 m. pr. Kr. Jis išskyrė garsą g, ir jam reikšti panaudojo C, pridėdamas brūkšnį prie žemutinės jos dalies ir pakeisda- mas į G.

Ankstyvam lotynų alfabetui yra stoka raidės x (ks), kuri buvo graikų alfabete ir net Chalcidiano atmainoje, bet jos neturėjo etruskai; tai irgi rodo, kad lotynų alfabetas kilo iš etruskų.

Galop, didele dalimi lotyniškų raidžių vardai, kurie pateko į anglų ir į daugelį nau- jausių kalbų, yra paimti iš etruskų, nes romėnai nedaug patys išrado. Semitiniai raidžių vardai, kurie buvo pasisavinti graikų, yra visai skirtingi. Raidžių vardų kilimas iš etruskų alfabeto geriausiai matyti varduose ce, ka gu, ir tai, kad etruskų virpamieji priebalsiai (I, r) ir nosiniai (m, n), ir kad moderniniai vardai šioms raidėms (I, m, n, r) yra reiškiami skiemenimis (el, em, en, er), kai priebalsių vardai yra atviri skiemenys: be, de ir t.t., rodo etruskų kilmę“.

Prof. A. Salys kildina ne vien lotynų alfabetą — raštą iš graikų, bet ir etruskų: „Etruskų raštas yra kilęs iš vakarinių graikų raidyno, o iš jo jau yra išriedėjęs oskų - umbrų raštas“ (Liet. Encikl. VI, p. 94).

3 Liet. Encikl. VI, p. 94, P. Reklaitis rašo: „Įsigali pažiūra, kad E. menas yra daug senesnės kilmės, kad jis yra dalinė apraiška dar prieš indoeuropiečių įsiviešpatavimą Viduržemio jūros pakraščiuose žydėjusios meno kultūros“. Pusl. 95: „Labai išsivysčiusi E. metalo dirbinių technika: gausūs žalvariniai trikojai, žvakidės, graviruoti žalvariniai veidrodžiai (V--III a. buvo plačiai eksportuojami Graikijon), nuo IV a. vad. cistos, relje- fais išpuošti bronziniai indai tualeto reikmenims sudčti“.

„Romėnų menas paveldėjo E. skulptūros realizmą, o architektūroje proporcijų pra-

53

dus ir skliautimo techniką. E. menas turėjo reikšmės ir vėlyvesniems laikams. Pvz. XIII a. po Kr. Florencijos skulptoriaus Arnolfo di Cambio darbai inspiruoti E. sarkofagų figūrų; taip pat ir pati E. sarkofagų forma viduramžiais buvo vyraujanti.

„E. meno archaiškas primityvumas, bet kartų tam tikras realistinių motyvų pamėgi- mas ir raiškus ekspresionistinis meninių priemonių panaudojimas, iš tikrųjų, gerokai ski- riasi nuo daugiau racionaliai išlyginto, harmoningo ir statiško graikų meno. Nenuostabu, kad šiandien dėmesys šiai daugiau naiviai ir spontaniškai gyvos išraiškos kupinai E. kū- rybai nuolat auga“ (ten pat p. 96).

+ Tarptautinė etruskų meno paroda buvo surengta Zueriche 1955 m. vasario — ba- landžio mėnesiais (Liet. Enc. IV, p. 96).

5 Enc. Brit. 9, p. 854 rašoma, kad etruskai valdė Romą. Jie sukūrė miestus — tvirto- ves, kuriuos lotynai vadino: Veii, Targuinii, Falerii, Caere, Volci, Volsinii, Clusium, Arre- tium, Cortona, Perusia, Volaterrae, Ruselae, Populonium ir Fisulae. Pradžioje miestus — valstybėles valdė karaliai. Jie buvo renkami pačių žmonių iki gyvos galvos. Jiems padė- davo aristokratai „Iucumones“. Vėliau karalius pakeitė metams renkami valdininkai. Gre- ta aristokratų buvo laisvi žmonės, kurie dalinosi į „kūrijas“. Buvo sudarę dvylikos miestų sąjungą. Bendriems reikalams aptarti atstovai rinkdavosi į Voltumą.

6 Žr. Priedas I: Rasenų raidynas ir jo atmainos.

* Žr. Priedas II: „Tazza di Cere“.

5 D. Diringer, The Alphabet, p. 533,

» Zr. Priedas III, Praenestės segė.

10 Žr. Priedas IV, Vetulonijos antkapis.

1: L'Ilustrazione Vaticana 1936, nr. 3, p. 123.

12 L'Illustrazione Vaticana, 1934, p. 206. Žr. Trombetti, La lingua etrusca, p. 192; Nogara, p. 426.

13 L'Illustrazione Vaticana, 1934, nr. 5, p. 204.

4 L'II. Vat. 1934, p. 201.

54

AR ETRUSKAI MUMS GIMININGI?

ILIUSTRACIJOS PRIE KUN. DR. K. A. MATULAIčIO STR.:

PRIEDAS I

2|=|Tkulo|

Se[ A [nl ]ntale[-[=7]5[S] T Į SĮ TA [SE] [sa ES TPE >> „IšlE- RAA =[e[a[s[--[-5LTT [BBS = šia [L [mialalato J] DIS- [F[S IA4-DLIS5L | [ala] TTL [8] [=] IšL[4 [PT B lai | | SL jelm|o |) 112|ž]>| | |<!Sj6|a] |-|>| | | || s[=[2] | | Je» io]e|-I4I>R] 1 1 TTL 51 TE || ss TTT T LTTTTTEOTDOS-= als =-=-FEFTTEEF0827 TT [>] sia] Ll Old zloi als <|-4<| 44 | |z] |cl=| | |>| [<] >] | aa alteotais[ [4 TT TT TTT TT s[s[< 124 Te [aEĮets e T TTT |EEEPE2BPFRCEMEDBERFADRESNSEPE2ES IEEE SEB S PES PE EO EE 1 S OEEOPO OEM BO BE Akai BEERCEBE-OEKE B LEGESESAOES E

149

PRIEDAS II

MINI CIETHU MAMI MATHUMA RAMLIS IAI THI AURE NA IETEE E

RAISTE EPA NUK MINETHUNAS TAVHE LEOU

150

PRIEDAS III Praenestės segė |

-— A M

RAV WMVW—)

PRIEDAS IV

Vetulmijos antkapis

PANALAS MINIMUL UVANIK E HIRUM IOA PER SNA(vi)SAM AULES FELU SKESTUS NUTAP

151

PALANGOS PROGIMNAZIJA IR JOS VAIDMUO KRAŠTO ISTORIJOJE

JONAS 0. RŪGIS

XIX šimtmetis su savo Tautų Pavasariu atnešė pavasarį ir lietuvių tautai. Tai buvo amžius lietuvių tautinio atgimimo, tautinės sąmonės at- budimo, tautinių jausmų išsikristalizavimo. |

Dar XIX šimtm. pirmoje pusėje, t. y. prieš 1848 metų Tautų Pavasario prasiveržimą, išsivystė savotiškas Lietuvos ir jos praeities kultas, o su juo kartu ir lietuviškas romantiškas patriotizmas, pasireiškęs Vilniaus universiteto studentų ir krašto bajorijos tarpe ir ypatingai paplitęs Že- maitijoje. Tai buvo savotiškas patriotizmas, nes jis daugiausia rėmėsi prin- cipu: „gente lituanus natione polonus". '"Tokiais lietuviais, savo krašto mylėtojais, buvo Adomas Mickevičius ir daugelis jo draugų, daugiau ar mažiau pragarsėjusių. Tokiais buvo ir grupė Žemaitijos bajorų, kaip litu- anistikos rinkėjas grafas Jurgis Plateris, kunigaikštis Irenėjus Oginskis ir kiti. Nereikia užmiršti, kad tais laikais beveik visame Lietuvos - Lenki- jos krašte buvo vienas priešas, viena priespauda — rusų ir jiem pasiprie- šinimas jungė visus.Bet tas Lietuvos patriotizmas tik netiesioginiai pa- lietų mūsų kaimą. Tas romantinis Lietuvos ir jos praeities kultas atsiliepė į studijuojančios jaunuomenės nuotaikas, bajoriją ir dvasiškiją ir buvo savotiškų akstinu tautinio atgimimo iš pradžių siauresnėse, o vėliau ir platesnėse masėse.

Suvalkijos kraštas, priklausęs Lenkijos Karalystei, buvo geresnėje pa- dėtyje. Čia baudžiava buvo panaikinta 1807 metais. Ūkiai čia buvo nuo se- niau gražiai sutvarkyti ir kultūringai vedami. Prūsų ūkio sistemos įtaka čia anksčiau pasireiškė ir prigijo. Be to, ir susisiekimas čia buvo neblo- gas, didesnieji miestai buvo arčiau ir bendra ekonominė padėtis geresnė. Todėl suvalkiečiai žymiai anksčiau sukruto ir kultūriniai bei tautiniai pa- darė žymesnę pažangą.

Blogesnėje padėtyje buvo Augštaitija ir ypatingai Žemaitija.

Ne tik augštasis, bet ir augštesnysis mokslas tų laikų Lietuvoje buvo sunkiai prieinamas. Čia vėl Suvalkija buvo geresnėje padėtyje, ir ji davė mums pirmą užuomazgą savos inteligentijos, suvaidinusios svarbią rolę tautinio atgimimo judėjime.

55

Pirmieji Lietuvos intelektualai buvo dvasiškiai. Pasauliečiai intelek- tualai krašte buvo beveik nežinomi. Kraštas neturėjo savos kilmės nei daktarų, nei advokatų, nei inžinierių ar agronomų.

Kauno gubernija 1893 metais šventė 50 metų jos įsteigimo sukaktį. Toji gubernija apėmė beveik visą Žemaitiją ir Augštaitiją. Ją sudarė sep- tynios didelės apskritys: Kauno, Ukmergės, Raseinių, Zarasų, Telšių, šiau- lių ir Panevėžio. Joje 1892 m. buvo 1.612.599 gyventojai'. Tarp jų katalikų — 1.182.554, žydų — 315.623, liuteronų — 47.336, pravoslavų — 40.250 ir sentikių — 26.214. Metinis gyventojų prieauglis buvo nedidelis laike 1892 m. — 13.057, (0,8946).

Visoje gubernijoje 1893 metais buvo tik dvi valstybinės vyrų gimna- zijos: viena Kaune, antra Šiauliuose. Buvo dar realinė gimnazija Panevėžy- je, mokytojų seminarija Panevėžyje ir mergaičių gimnazija Kaune. Be to, Kaune buvo katalikų kunigų seminarija. Čia pridedamoje lentelėje paro- dytas mokinių pasiskirtymas:

Mokyklos Viso Katalikų Pravoslavų Žydų Kitų Kauno Vyrų gimnazija 386 127 158 55 46 Šiaulių Vyrų gimnazija 267 172 54 32 9 Kauno Mergaičių gimnazija 284 32 131 104 17 Panevėžio Realinė gimnaz. 171 115 32 17 7

Viso 1108 446 375 208 79 Kauno Kunigų seminarija 122 122 Panevėžio Mokytojų semin. 97 97

Iš to seka, kad valdinėse Kauno gubernijos gimnazijose buvo nę dau- giau kaip 200 lietuvių mokinių, kas sudaro vos 0,017 nuošimčio gyventojų skaičiaus. Reiškia, 1892 m. iš Kauno gubernijos lietuvių gyventojų tik apie du asmenys iš 10.000 galėjo siekti vidurinio mokslo gimnazijose.

Be gimnazijų, Kauno gubernijoje buvo dar dviklasės miesto mokyklos Ukmergėje, Zarasuose, Telšiuose ir Raseiniuose ir žydams Kaune. Buvo tais laikais ir kelios privačios dviklasės ar net triklasės mokyklos.

Čia įdomu paminėti charakteringi daviniai, liečiantieji Kauno guber- nijos pradžios mokyklas. Štai tų mokyklų mokinių oficialūs daviniai:

Mokinių Katalikų Pravoslavų Protest. Žydų Viso

Berniukų 7634 632 696 1492 10454

Mergaičių 463 280 120 948 1811 Viso 8097 912 816 2440 12265

Reiškia, 1892 m. valdinėse pr. mokyklose buvo iš viso tik 12.265 vai- kai, t. y. apie 1 nuošimtį gyventojų skaičiaus. |

Tie daviniai gan vaizdžiai parodo, koks apverktinas švietimo stovis buvo Lietuvoje XIX šimtm. pabaigoj ir kaip mažai galimumų turėjo pla- tesni Lietuvos kaimo gyventojų sluogsniai siekti net vidurinio mokslo, ne- kalbant jau apie augštąjį.

56

Jei Lietuvos kaimiečiui pasisekdavo išleisti sūnų į progimnaziją ar pirmas keturias gimnazijos klases, tai jau buvo labai daug. Tuo būdu bent kunigų seminarijos kontingentas galėjo būti papildytas, paruošiant nors reikalingą minimumą savų kunigų.

Tais laikais Žemaitijos pakraštyje, buvusioje tais laikais Kurliandijos gubernijoje, atsirado vidurinė mokykla, Palangos progimnazija su paruo- šiamomis klasėmis. Joje visą laiką mokėsi apie 150 mokinių“, *. Iš. jų beveik šimtas būdavo lietuvių kaimiečių vaikai. Palyginus su Kauno gu- bernijos gimnazijų lietuvių mokinių kontingentu, tai buvo apie 50 nuošim- čių tų mokinių skaičiaus.

Palanga buvo daug lengviau pasiekiama iš plačių Žemaitijos apylin- kių, ir į ją pradėjo plaukti žemaičių kaimiečių vaikai. Pragyvenimas Palan- goje buvo nebrangus, o kas dar svarbiau, patekti į progimnaziją buvo gan lengva. Palanga priklausė Rygos švietimo kuratoriui, popečiteliui, o Kur- liandijos srityje, apgyventoje įtakingų Baltų baronų, daugumoje vokiečių kilmės protestantų, apie krašto rusinimą daug negalvota. Bet gal svarbiau- sia tai, kad Palangoje buvo nepaisoma priėmimo amžiaus riba, kurios Vil- niaus švietimo apygardoje buvo griežtai žiūrima. Prel. K. šaulys, mokęsis Palangoje 1886 - 1890 m. prisimena, kad jo kaimynais suole, pirmoje kla- sėje, buvo du tikri vyrai, turėję apie 25 metus. Tą patį paliudija ir inž. S. Kairys, mokęsis Palangoje 1889 - 1894 m., kad tais laikais buvo moki- nių, kurių amžius siekė 27 ar 28 metų. O ir vėlesniais laikais pasitaikyda- vo tokių kuriozų, nors ir žymiai mažiau, bet daugelis berniukų viršydavo pirmai klasei nustatytą normą 13 metų.

Palangos progimnazija žymiai paveikė tų laikų Žemaitijos gyvenimą ir turėjo didelės įtakos į tautinį ir kultūrinį atbudimą. Nors dauguma bai- gusių progimnaziją ėjo studijuoti į Kauno kunigų seminariją, tačiau kai- kurie palikdavo ūkininkauti savo gimtajame valsčiuje ir įsijungdavo į kai- mo tautinį kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.

Palanga turėjo didelės reikšmės ne tik Žemaitijai, bet ir tolimesnėms Lietuvos sritims, kaip pav. Augštaitijai, kaip tai sako inž. S. Kairys“. Jis pats, kilęs nuo Anykščių, turėjo Palangoje mokslo draugų iš savos plates- nės apylinkės. Buvo Palangoje, nors ir nedaug, mokinių ir iš Suvalkijos.

Daugelis Palangos progimnazijos mokinių žymiai pasireiškė Lietuvos nepriklausomybės laikais. Nepriklausomybės Akto pasirašiusiųjų tarpe randame tuos palangiškius: prel. K. šaulys, dr. J. šaulys, A. Smetona, inž. S. Kairys. Palangoje mokėsi pasižymėję mūsų valstybės gyvenimo kūrimo darbe asmenys: prof. V. Jurgutis, prel. B. Čėsnys, gen. P. šniukšta, adv. P. Kerpė, F. Martišius, prof. K. Oželis, gen. dr. V. Nagevičius, ministeris P. Žadeikis, prof. I. Končius, adv. R. Skipitis, adv. V. Venclauskis, kompozi- torius J. Tallat-Kelpša, M. Vaitkus, D. Monstavičius, Juozas Žukas, dr. Parčevskis, dr. J. Maciūnas, žurnalistas A. Dėdelė, M. ir S. Nasvyčiai ir daugelis kitų. Palangos valstybinė progimnazija atvėrė duris į platesnį pasaulį daugeliui mūsų pasižymėjusių asmenų ir įnešė į mūsų krašto gy- venimą daug šviesos, žymiai prisidėdama prie atbudimo ir žengimo į naują gyvenimą ir nepriklausomos valstybės kūrimą. Jos vaidmuo mūsų krašto

57

gyvenime buvo tiek žymus ir jos istorinė reikšmė yra tokia didelė, kad ji neturėtų būti užmiršta mūsų tautos istorijoje,

Rusų viešpatavimo laikais Palanga buvo Kurliandijos gubernijos ri- bose, kurioje rusų valdymas turėjo visai skirtingą charakterį negu greti- moje Kauno gubernijoje ar kitose Vilniaus general-gubernatūros guberni- jose. Šis kraštas nežinojo Muravjovo ir jo pasekėjų žiaurios priespaudos, čia didelę įtaką turėjo Baltijos baronai, ir vokiečių kalba turėjo plačias teises. Pačioje Palangoje iki progimnazijos įsteigimo veikė miesto mo- kykla su dėstoma vokiečių kalba, kuri vėliau persikėlė į Rucavą.

Palangos miestas turi seną istoriją, ir pirmoji bažnyčia čia buvo pa- statyta dar Onos Jogailaitės. Laikui bėgant Palanga keitė savininkus, kol XIX šimtm. pabaigoje randame ją valdomą Lietuvos istorijoje pasižymė- jusios didikų šeimos, Tiškevičių. Grafas Juozapas Tiškevičius, Palangos ir gretimos Kretingos savininkas, 1886 metais ir buvo Palangos progimnazi- jos įkūrėjas. Jis buvo rusų kariuomenės pulkininkas ir Vilniaus general - gubernatoriaus generolo Nazimovo adjutantas. Pastarasis, valdydamas Lie- tuvą prieš atvykstant Muravjovui, parodė daug švelnumo ir palankumo val- domam kraštui, už ką jį aštriai kritikuoja savo atsiminimuose Muravjo- vas ir labai neigiamai apie jį atsiliepia. Reikia manyti, kad ir grafas J. Tiš- kevičius, kaip artimas general-gubernatoriui asmuo, turėjo nemažos įta- kos į tą švelnų krašto valdymą. Tai buvo didelis pasitarnavimas kraštui, kai grafas Tiškevičius sumanė ir pravedė Palangoje valstybinės progimna- zijos steigimo reikalą. Jis parūpino progimnazijai patalpas ir buvo jos globėju. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo gimnazijos rūmuose kabojo jo didelis portretas. Tas jo darbas neturėtų būti užmirštas. Čia tenka pažy- mėti, kad tai buvo kaip ir pradžia savos rūšies šeimos tradicijos tarnauti savo gimtam kraštui. Vėliau jo sūnus grafas Aleksandras, Kretingos sa- vininkas, veikliai ir konstruktyviai prisidėjo savo darbu prie Lietuvos ne- priklausomo gyvenimo kūrimo ir tvarkymo, o vaikaitis grafas Kazimieras Tiškevičius buvo Lietuvos kariuomenės karininku ir 1941 metais kaip par- tizanų vadas žuvo nuo bolševikų prie Kretingos.

Keturių klasių Palangos progimnazija įsteigta 1886 metais. Prie jos veikė dviejų skyrių paruošiamoji klasė. Tuo būdu buvo dar labiau paleng- vintas į ją įstojimas silpnai paruoštiems kaimo berniukams. Nuo 1913 m. progimnazija buvo paversta pilna gimnazija ir įsteigta 5-toji klasė, nu- matant išaugti iki pilnų 8-nių gimnazijos klasių. Karui prasidėjus, 1914 m. gimnazija buvo perkelta į Verro miestą, Estijoje, o 1917 m. į Stavropo- lio miestą ir pavadinta 3-čiąja Stavropolio gimnazija. Jos direktoriumi vis dar buvo ilgametis Palangos Gimnazijos vadovas V. O. Zaic. Vėliau gim- nazija buvo įvairių valdžių įvairiai reformuojama ir jungiama su kitom mokyklom. Paskutiniais jos gyvavimo laikais jai vadovavo ilgametis Pa- langos progimnazijos mokytojas V. N. Voskresenskis. 1922 m. balandžio 1 d. Palangos gimnazija nustojo egzistavusi.

Palangos progimnazijos mokytojai buvo daugumoje tik rusų valdžios tarnautojai ir, kaip mini inž. S. Kairys, nerodė didelio rūpesčio laimėti mo-

58

kinių sielas rusų ir Rusijos reikalams. Daugumoje jie elgėsi su mokiniais padoriai ir nesigriebė perdaug drastiškų priemonių prieš mokinius bei ne- pakenkdavo jų tolimesnei karjerai.

Iš Palangos progimnazijos mokytojų tenka paminėti pirmoj eilėj V. O. Zaic. Jis Palangoje pradėjo dirbti kaip paruošiamųjų klasių mokytojas dar 1836 metais. Tai buvo geras mokytojas, visuomet linksmai ir maloniai nusiteikęs, gerai elgėsi su mokiniais ir sugebėjo gyventi mokinių gyveni- mu. Jis vėliau eilę metų vadovavo progimnazijai inspektoriaus titulu, o progimnazijai virtus gimnazija, buvo jos pirmuoju direktoriumi.

Tarp inspektorių gerą vardą paliko Bukovickis, griežtas bet teisingas žmogus, kuris vėliau tapo Rygos švietimo apygardos inspektoriumi ir ku- ratoriaus pavaduotoju. I. Končius pažymi, kad Bukovickis buvo pamėgęs mūsų kraštą ir turėjo susidaręs gerą nuomonę apie lietuvius.

Vienu iš ilgiausiai išbuvusių Palangoje mokytojų buvo V. N. Voskre- senskis, piešimo ir dailyraščio mokytojas, vėliau dėstęs ir rusų kalbą že- žesnėse klasėse. Tai buvo labai nervingas žmogus, bet geros širdies. Jį mo- kiniai mokėjo išvesti iš kantrybės, ir susinervinęs senis pradėdavo rėkti — „kanalja", ,porosenok", — už ką ir pats ouvo mokinių taip pramintas. šiaip jis stengdavosi mokiniams padėti. Vienas 1 kl. mokinys T., silpnai mokė- jęs rusų kalbą, recituodamas Nekrašovo eiles, vieton įmantrių žodžių „V armiakie s atkrytym vorotom'', išsireiškė — „na jarmarkie s otkrytymi vorotami“ Voskresenskis pasiuto dėl tokio silpno mokėjimo rusų kalbos, bet visgi galų gale pats ėmėsi gelbėti silpną mokinį ir padėjo nugalėti rusų kalbos sunkumus.

Palangos progimnazija turėjo gerų mokytojų, nors retas jų čia ilgai išbūdavo, nes Rygos švietimo apygardoje ši mokykla buvo laikoma nepa- togi tarnybos atžvilgiu. Iš mokytojų minėtinas rusų kalbos mokytojas Pre- obraženskis. Turėjo progimnazija ir gerų matematikos mokytojų, kaip pav. kazokas Bajdalakov, geras ir reikalaujantis pedagogas, kurį greit pakei- tė latvis Znotin. Vėliau atvyko matematikas Lieskovec, labai geras žmo- gus, mielas ir draugiškas su mokiniais ir geras dėstytojas, vėliau tragiškai baigęs savo gyvenimą Palangoje. Jį pakeitė lietuvis, buvęs Palangos pro- gimnazijos mokinys Ignas Končius, geras dėstytojas, kurio atvykimas su- kėlė daug džiaugsmo tarp mokinių. Lotynų kalbą paskutiniaisiais metais dėstė R. Jurginas, liguistas žmogus, bet geras mokytojas ir pedagogas, mėgęs sportą ir nuolatos žaidęs futbolą su mokiniais. Tuo būdu jis tapo artimas ir draugiškas mokiniams.

Pravoslavų mokinių buvo nedaug, vienok progimnazija turėjo pra- voslavų kapelioną, su kuriuo katalikų kapelionas turėjo dalintis savo al- ga (1.200 rub. metams). Ilgus metus čia išbuvo popas Kolosovas, palikęs nemalonių atsiminimų ir, kaip vėliau paaiškėjo, buvęs slaptas pranešėjas vyriausybei apie mokyklos gyvenimą,

Atskirai reikia paminėti kapelionus. Beveik visi jie suvaidino svarbią rolę mokinių gyvenime. Ar ne 1893 metais pradėjo kapelionauti kun. Ge- nys, apie kurį inž. Kairys rašo, kad tai buvo nepaprastai maldingas žmo- gus, geras ir vaikščiojęs po šią ašarų pakalnę beveik neliesdamas kojomis žemės. Vėliau kapelionavo kun. F. Juškevičius, turėjęs įgimtą mokytojo

59

bei auklėtojo talentą. Jį mokiniai labai mėgo. Jis dėstė tikybą rusų kalba, kaip tai buvo vyriausybės nustatyta. Po jo Palangoje kapelionavo nuo 1899 metų teologijos magistras kun. J. Jasienskis, išbuvęs Palangoje 7 metus ir vėliau buvęs Šiaulių klebonu. Jis buvo labai draugiškas mokiniams, mė- gino neoficialiai dėstyti mokiniams tikybą lietuviškai. Tikybos pamokų laiku sugebėdavo mokinius slaptai mokyti lietuvių kalbos. Jis buvo paruo- šęs religijai dėstyti gimnazijose lietuviškus vadovėlius, gaudavo lietuvišką spaudą iš Prūsų ir noriai duodavo mokiniams jos pasiskaityti ir mokiniams paliko gražiausius atsiminimus. Eilę paskutinių metų, iki 1914 m. Palan- goje kapelionavo kun. J. Gutaravičius, kurį tikrai supo ,,odor sanetitatis." Didelę dalį savo algos jis išdalindavo slaptai neturtingiem mokiniam ir daž- nai neturėdavo už ką nusipirkti vaistų ligos atveju. Pas jį rinkdavosi mo- kiniai, kurie giedodavo bažnyčioje, neva repeticijom. Tas choras buvo gera priedanga ateitininkams, kuriuos organizavo kun. Gutaravičius ir kurie tuo būdu galėjo rinktis kapeliono kambaryje. Buvo pasakyta, kad jei kas užeitų ir klausinėtų, sakytų, kad mokomasi giedoti. Ateitininkų veikimas ribodavosi mokymusi lietuvių kalbos gramatikos, buvo rašomos pratybos, ir kapelionas taisydavo rašto darbus. Buvo rašomi ir kūrybiniai rašiniai, net ir spaudai. Parapijos skaitykloje buvo renkamasi posėdžių kas savaitę. Kiekvienas jų turėjo parengti pamoką iš Lietuvos istorijos ir ją išdėstyti. Kaikuriem berniukam pasiduodant rusų kultūros įtakai ir pradedant tarp savęs kalbėti rusiškai, ateitininkai juos švelniai pajuokdavo ir tuo būdu padėdavo suprasti, kad visi esam lietuviai ir turime branginti savo kalbą. Ateitininkų organizacija Palangoje tais laikais, aišku, buvo slapta; ir į ją buvo įtraukiami tik patikimi moksleiviai, Todėl ji buvo negausi. Reikalin- gas buvo didelis atsargumas, nes policija įtarinėjo ir buvo daromi tyrinė- jimai. Kun. Gutaravičiaus tikybos pamokos buvo dėstomos lietuviškai. Jos buvo mokiniams mielos dėl puikaus dėstymo, ir dėl kapeliono asme- ninio patrauklumo.

Kokios buvo mokinių tarpe nuotaikos, vaizdžiai parodo 1896 metų įvy- kiai. Tais metais prasidėjo mokinių kova prieš progimnazijos vadovybės pastangas įvesti maldą prieš pamokas rusų k. Ne be tuometinio kapeliono kun. F. Juškevičiaus įtakos, palangiškiai gimnazistai pasekė mintaujiečius ir atsisakė melstis rusiškai. Už tai juos visus pašalino iš progimnazijos. Įsimaišė ir policija, ir tą pačią dieną pašalintus mokinius išvarė iš jų bu- tų ir liepė tuoj apleisti miestelį. Mokiniai turėjo pėsčiom skubiai apleisti dami gelbėjo vaikams ir kaikurie vežė nepažįstamus vaikus net iki tolimų namų. Pamačiusi tokį vieningą mokinių nusistatymą, gyventojų solidaru- mą, progimnazijos vadovybė susirūpino, nes progimnazija liko apytuštė, išvykus katalikams mokiniams. Kova buvo laimėta, ir po kiek laiko gim- nazistams buvo išsiuntinėti pakvietimai grįžti tęsti mokslą.

Kelionė Palangon buvo tais laikais tolima. Artimiausia geležinkelio stotis buvo Liepojus, apie 30 km. Iš Žemaitijos daugumai tekdavo vykti arkliais kartais dar toliau. Gyvenusieji pasienyje galėjo vykti per Prūsus, per Klaipėdą, nuo kurios važiuoti arkliais buvo tik apie dvidešimt km.

Palangos gyvenimo sąlygos buvo geros ir sveikos. Palanga gyveno ra-

60

mų, tartum kaimo, gyvenimą. Pajūrio oras su pušynų kvapo priemaiša gaivinančiai veikė besiformuojantį jaunuolio organizmą. Mokiniai ne tik sveikai augo, bet ir stiprėjo moraliai, nes jokių miestietiškų prašmatny- bių neturėjo. Buvo dar ir kita aplinkybė, kuri teigiamai veikė visą lietuvių mokinių bendruomenę, tai stipri persvara savo, lietuviško elemento. Mažu- moje esantieji ne lietuviai mokiniai daugumoje į artimesnę draugystę su lietuviais nesueidavo ir gyveno savo gyvenimu ir savais susidomėjimais. Daugelis jų apie Lietuvą nieko nežinojo, o domėjosi sportu, muzika, skai- tymu ir net politika. Pav. po 1905 m.* revoliucijos buvo susikūręs ratelis mokinių, kurie slaptai studijuodavo Marksą, Engelsą, Kautskį ir Darviną. Kad lietuviai mokiniai dalyvautų tokiame ar panašiame ratelyje, neteko girdėti nė iš vieno buvusių palangiečių. Tie svetimi vėjai lietuviškos Pa- langos gimnazistų masės nepalietė.

Tų laikų Palangos vasarotojai buvo daugiausia miestiečiai lenkai, ir jų buvimas vasaros laiku padarydavo nemaža įtakos vietos gyventojams. Miestietiška kultūra tuo būdu pasiekdavo tarpiniai ir atvykusius mokslo metams gimnazistus. Bet nors dauguma inteligentijos buvo lenkai ar linkę į lenkiškumą, arba rusai, vienok lenkiškumas ar rusiškumas mokiniams neprigydavo. Iš miestietiškos kultūros juos daugiausia pasiekdavo tik iš- viršinės elgimosi formos, taip sakant kasdieninio gyvenimo kultūros šlifas, kas galima buvo laikyti teigiamu reiškiniu. Šiaip galima tvirtinti, kad Pa- langos progimnazija mokė ir auklėjo griežto nusistatymo lietuvišką jau- nimą.

Dabartiniais laikais ir sąlygomis sunku pravesti platesnę statistiką ir tyrinėjimą, kuriuo galima būtų paremti tvirtinimą, kad Palangos progim- nazija turėjo labai didelės įtakos į Žemaitijos ir net visos Lietuvos gy- venimą ir ateities vystymąsi.

Kaip pavyzdį Palangos progimnazijos vaidmens kraštui, reikia pa- imti vieną parapiją. Panašiai gal buvo ir kitose Žemaitijos parapijose. Tuo būdu galima gauti bent apytikrį vaizdą, kuris gali būti naudingas ateityje tiems mūsų istorijos tyrinėtojams, kurie šios rūšies klausimais susidomės. Ta yra Švėkšnos parapija, apie 65 km nuo Palangos. Švėkšnos parapija pasiuntė į Palangos progimnaziją gražų būrelį jaunimo, kuris žymiai pa- sireiškė ir vietiniame, ir platesniame tautos gyvenime. Šiame, kiek apytik- riame sąraše randame: prel. K. šaulys, diplomatas ir laikraštininkas dr. J. šaulys, prof. dr. K. Oželis, ūkininkas ir visuomenininkas T. Balsys, kun. Beinoris, ūkininkas P. Rumša, kun. Budvytis, kun. Radžius, miškininkas prof. J. Rauktys, gimn. dir. P. Sudžius, ūkininkas šimkus, matininkas Hi- šas, mokytojai P. Rimkus, Mažutis, Serapinas, Bartkus, vaistininkas Mi- kuckis, inž. Rūgis, du broliai Sudaviečiai, P. Budvitis, Daukšis, Rupšys, Ignotas, Vilimavičius, Butkevičius-Butkus, J. Oželis, Petkevičius, Švieti- mo Departamento direktorius J. Žukas, V. Žukas, Lengvinas.

Palangoje mokėsi ir švėkšniškis K. Rumša, vėliau tapęs rusų karinin- ku ir pasiekęs rusų Generalinio štabo Akademijos, o po bolševikų revoliu- cijos vadovavęs lenkų divizijai, kuri kovėsi Sibire su bolševikais.

Panašius kiekius jaunimo siuntė Palangon ir kitos parapijos. Tai bu- vo nauja, lietuviška inteligentija. Jos gretos būtų buvusios daug retesnės,

61

jei nebūtų buvę Palangos progimnazijos. Daugelis mokinių stodavo į Kau- no kunigų seminariją, todėl toji progimnazija Žemaitijoje buvo vadinama „Mažoji Seminarijėlė". Tie, kuriems nepavykdavo baigti Seminarijos, ei- davo dirbti vaistinėse. Kaikurie siekė augštojo mokslo. Iš išvardintų švėkš- niečių apie ketvirtadalis nuėjo į universitetus, o penki ar šeši liko ūkinin- kauti ir sudarė vietos žmonių šviesesnį branduolį, gražiai pasireiškusį vie- tos tautiniame ir visuomeniniame gyvenime. Pav. pirmuoju Švėkšnos vir- šaičiu Nepriklausomoje Lietuvoje buvo Palangos progimnaziją baigęs ūki- ninkas Šimkus.

Baigdamas su dėkingumu noriu paminėti tuos, kurie prie šios trum- pos studijos prisidėjo darbu ir parašė savo atsiminimus: prelatui K. šau- liui, dr. K. Oželiui, kun. A. Jauniui, o savo patarimais J. E. vysk. V. Briz- giui, prof. I. Končiui, p. A. Mažiuliui ir p. V. Žemaičiui.

BIBLIOGRAFIJA:

1) Pamiatnaja Knižka Kovenskoj Guberniji. 1894 m.

2) Pamiętniki hr. Michala Mikolajewicza Murawiewa. (Lenkiškas vertimas Muravje- vo-Koriko atsiminimų, išleistas Italijoje).

3) Palangos Kraštas. Ig. Končius ir V. Ruokis.

4) Lietuva Budo. Inž. S. Kairys.

5) Mistiniame Sode. Kan. M. Vaitkus.

6) Prelato K. Šaulio atsiminimų raštas iš 1886 - 1890 m.

7) Prof. dr. K. Oželio atsiminimų raštas iš 1900 - 1904 m.

8) Kun. A. Jauniaus atsiminimų raštas iš 1909 - 1919 m.

9) Dr. Kamenetzki atsiminimai iš 1903 - 1908 m.

62

152

ILIUSTRACIJOS PRIE JERZY ANTONIEWICZ STR.: PASLAPTINGIEJI SŪDUVIAI

Št | dk A

Piliakalnis netoli kunigaikščio kapo.

Rekonstruoto apinasrio piešinys pagal rastus fragmentus.

153

Bendras kunigaikščio kapo planas.

154

Kunigaikščio kapo radiniai: 1 — kaulinių šukų fragmentas, 2 ir 3 — bronziniai ir sidabriniai pakinktų pagražinimai (2 — akvarelė, 3 — fotografija). Maždaug 2/3 natūralaus dydžio. š

155

Diržo apkaustymai ir pagražinimai. Maždaug 2/3 natūralaus dydžio.

156

Geležiniai įrankiai ir ginklai.

157

S=—S-=-5= =>—————— TTT

SSL SS

CS ——— NS RI DNR AK So

Apinasrio dalys. Pagražinimai variniai, sidabriniai ir stikliniai. Maždaug

2/3 natūralaus dydžio.

158

į Š : š E Š Š = Š Š

pinasrio

A

GE

XS

SLS

i 2-2 246 Sa ŽŽ“ Ž 4

Apinasrio dalys. Maždaug 2/3 natūralaus dydžio.

PASLAPTINGIEJI SŪDUVIAI

NAUJAUSI ARCHEOLOGINIAI KASINĖJIMAI SUVALKŲ APSKR.

JERZY ANTONIEWICZ

Vienas klausimas, į kurį negalima duoti aiškaus atsakymo, tai sūdu- viai. Vėlesniais viduriniais amžiais apie juos prirašyta slavų kronikose visokių tikrų ir fantastinių istorijų. Kaip žinome, juos išnaikino kryžiuo- čiai dar 13 amžiuje. Yra ginčytinas klausimas, kas jie iš tikrųjų buvo: lietuviai ar viena iš senųjų prūsų giminių. Kiekvienu atveju tai buvo tie patys, kuriuos 2-am šimtmety po Kr. geografas Ptolemeus (ii. 11. 15) va- dina sudeni. Viduriniais amžiais sūduviai pirmą kartą minimi Nestoro kro- nikoj 983 m. 1283 m. jie buvo beveik visai kryžiuočių nušluoti. Kurie tada išsigelbėjo, įsikūrė Lietuvoje ar Gudijoje ir susimaišė su vietiniais gyven- tojais.

Sūduviai buvo karinga giminė, neįveikta nei lenkų, nei kitų slavų ir ilgai išsilaikė prieš gerai ginkluotą kryžiuočių ordiną. Istorikams dar ky- la ir antras klausimas, kur gi buvo jų giminės centras? Yra žinomi du svarbūs dokumentai kaip šioks toks šaltinis sūduvių istorijai: Ipatijaus ar- ba Volinijos kronika, rašyta netrukus po sūduvių tragedijos ir Dusburgo kronika. Anų kronikų faktus patvirtina dar ir archeologiniai duomenys. Vi- sa tai suėmus kartų, galima tvirtinti, kad sūduvių centras turėjo būti netoli dabartinio Suvalkų miesto.

Suvalkų apylinkei ištirti lenkai atliko nemaža archeologinių kasinė- jimų. Viena tokia archeologinė ekspedicija buvo surengta 1955 m. ir ke- turios 1956 ir 1957 m. m. Šio straipsnio autorius tuo pačiu reikalu 1957 m. aplankė Lietuvą ir susisiekė su Lietuvos archeologais, kurie rengėsi panašiems kasinėjimams toj pačioj sūduvių žemėj Lietuvos pusėj.

Kokie gi buvo lenkų kasinėjimų rezultatai? Ekspedicija tyrinėjo se- novės laikų užmirštas kapines tarp Suvalkų miesto ir Lietuvos - Lenkijos sienos, kurios turėjo būti iš trečio — penkto amž. po Kr., paskui buvusių

Autorius gimęs 1919 m., 1946 m. baigęs Varšuvos universitete archeologijos mokslus, specialiai domisi Pabaltijo tautų archeologija ir vadovavo čia aprašytiems ka- sinėjimams. (Re d.).

63

sodybų vietoves ir piliakalnius, greičiausiai, irgi iš to paties amžiaus. To- kių kapų buvo užtikta daug, ir tai liudija, jog sūduvių ji buvo apgyventa tankiai. Sprendžiant iš to, kiek rasdavom laidojamųjų atskirose kapinėse, galima tvirtinti, jog sūduviai gyveno mažais kaimeliais, maždaug po 15 sodybų kiekviename. Sodybos, tikriausiai, turėjo būti apsaugotos nuo už- puolimų ir jos kūrėsi augštesnėse vietose. Pagrindinis jų verslas turėjo būti gerai tvarkomas žemės ūkis, gyvulininkystė, ypačiai avys ir raguo- čiai. Avių auginimas turėjo būti bene svarbiausias užsiėmimas, nes jų kaukolių randama ir kapuose šalia ginklų, papuošalų ir geležinių įrankių. Mes taip pat manome, jog užsilikusios kapuose avių kaukolės nebuvo de- damos vien kaip maistas laidojamiesiems, bet turėjo turėti ir kokią pla- tesnę reikšmę, susietą su sūduvių tradicijomis ir tikėjimų.

Įdomiausia, kas mums pavyko rasti, tai buvo kunigaikščio ar vado ka- pas netoli Šveicarijos vardo kaimo. Šitas 4-0 amžiaus kapas savo turiniu žymiai turtingesnis negu visi kiti. Kaulų tyrinėjimai parodė, kad laidoja- masis turėjo būti apie 55 metų amžiaus. šalia jo padėti visi to laiko žinomi ginklai, kaip lankas, strėlės,kalavijas su medine makštim, odinis diržas, papuoštas bronzinėm, sidabrinėm ir auksinėm plokštėm su išspaustais jose gyvulių atvaizdais, skydas. Toliau gerai užsilikusios kaikurios arklio api- nasrio dalys su žaboklėm taip pat su bronzos ir sidabro papuošimais, pora geležinių jiečių galvų ir pora pentinų.

Dar kas įdomu, kad šio kunigaikščio amžius, palyginus su kitais toj apylinkėj iš to paties meto laidojamaisiais, yra skirtingas. Antropologams ištyrus kituose kapuose atrastuosius kaulus, veik niekur nerasta vyresnių kaip 40 metų amžiaus, o vidutiniškai apie 30 m. Tas faktas patvirtina ži- nias, kad vyresniškumas amžiumi ano meto santvarkoj galėjo suteikti ir augštesnes pareigas ir daugiau teisių. Net ir kapas jo buvo didesnis nei kitų.

Iš rastų sužalojimų žymių kunigaikščio kaukolėj spėjama, kad jis tu- rėjo mirti mūšy. O kaip aiškinti, kad visi kiti laidojamieji buvo tokio jau- no amžiaus? Greičiausiai, tai buvusi sunkių gyvenimo sąlygų pasekmė ar ir kokia epidemija siautusi.

Sūduvių, tos narsios giminės tyrinėjimai tik prasidėjo. Mes norime sužinoti daugiau apie jų bendruomeninį gyvenimą, jų visuomeninį vysty- mąsi nuo Romos laikų iki vidurinių amžių. Bet tai ateities darbai, kurie pareikalaus daugelio metų tyrinėjimų. (Žiūr. iliustracijos sąsiuvinio gale).

Sutrumpintas vertimas iš ,„Archeology" 1958, Vol. 11, Nr. 3. Redakcija dėkinga dr. M. Gimbutienei už šio straipsnio ir autoriaus leidimo jį versti į lietuvių kalbą parūpinimą.

64

Istorinė medžiaga PRNASSTSTAN EE NE BY SIS ISS TK K EET

ATSIMINIMAI IŠ PETRAPILIO VEIKLOS

(1914-1918 M.)

KUN. DR. K. M. RĖKLAITIS, MIC

Ateitininkai

Pirmoji Petrapilio lietuvių orga- nizacija, su kuria man teko susidur- ti, atvykus 1914 m. į Petrapilį, buvo Studentų Ateitininkų Draugija. Su- sipažinau su jos pirmininku Valde- maru Černeckiu, kuris tuo metu stu- dijavo Technologijos Institute. (P. Černeckis vėliau ilgus metus buvo Romoje Lietuvos pasiuntinys prie Kvirinalo, nuo 1925 iki 1938 m., kaip tik tais pačiais metais ir man teko gyventi Romoje ir su p. Černeckiu už megzti gan artimus ir draugiškus santykius).

Vieną vakarą, atsimenu, aplan- kiau jį jo gyvenamame bute ir ten radau ir kitą žymų ateitininkų vei- kėją, p. Lukošių. Iš jų sužinojau, kad ateitininkams sunku susirinkti, nes neturi tinkamos patalpos rink- tis. Pasiūliau jiems savo butą. Jie mielu noru sutiko. Kad ir nedidelis buvo mano kambarys, vis tik už- teko vietos 12 - 15 studentams pa- togiai susėsti ir pravesti susirinki- mą. Petrapilio ateitininkų būrį su- darė daugiausiai mergaitės, vyrų bu- vo tik keli. Vėliau, kai atsirado tremtinių iš Lietuvos, vyrų skaičius

padaugėjo. Studentų ateitininkų tar- pe tuomet buvo: Karvelis, Gruodis, Turauskas, Graužinis ir kiti; And- ziulytė, Aldona Černeckaitė, Žilevi- čiūtė ir kitos, kurių pavardžių jau nebeatsimenu.

šv. Zitos Draugija

Dar prieš Pirmąjį Didįjį karą Petrapilyje buvo daug lietuvaičių, kurios tarnavo pas įvairių tautybių ir tikėjimų šeimininkus. Jų kataliky- bei ir tautybei apsaugoti buvo įkur- ta grynai lietuviška katalikiška Šv. Zitos Draugija. Jos vadovu ir dva- sios tėvu buvo kan. Senkus. Jis ir mane kviesdavo į šv. Zitos Draugi- jos susirinkimus. Kartą pasiūliau suruošti viešą paskaitą su paveiks- lais apie Romą. Pats apsiėmiau skai- tyti. Bet prašiau, kad pelnas iš tos paskaitos būtų padalintas: pusė sti- pendijai vienam klierikui.

Zitietės, vadovaujamos kan. Sen- kaus, suvaidino didelį vaidmenį ir kitose Petrapilio lietuvių organiza- cijose, ypač Labdarių Draugijoje ir Nuo karo nukentėjusiems šelpti Pet- rapilio Draugijoje.

65

Labdarių Draugija

Seniausioji Petrapilio lietuvių organ. draugija bene bus Labda- rių. Joje buvo įvairių pažiūrų žmo- nių: dalyvavo ir socialistai, net ir komunistuojantieji, ir liaudininkai, ir liberalai, ir katalikai. Jos pirmi- ninku ilgus metus buvo p. Matulai- tis (vėliau Lietuvoje jis buvo vals- tybės kontrolierius; jis yra Vincen- tos Lozoraitienės tėvas). Jis buvo geras žmogus, ramus, rimtas, tik, kiek galiu spėti, per daug lėtas ir nuolaidus, užtat „pirmeiviškas“ ele- mentas draugijoje pradėjo vyrauti. Bent aš taip aiškinuosi dabar kan. Senkaus strategiją, kurios jis ėmėsi p. Matulaičiui nuversti iš ilgamečio pirmininkavimo.

Tai buvo prieš 1917 m. revoliu- ciją. Labdariai susirinko į savo me- tinį susirinkimą, kuriame reikėjo rinkti sekantiems metams valdybą. Kan. Senkus atvyko į susirinkimą su visomis zitietėmis (ar ne 200 as- menų). Ir kai atėjo valdybos rinki- mai, buvo išrinktas ne p. Matulai- tis, kurio labai norėjo kairieji, bet prof. kun. Čėsnys, kurį palaikė kan. Senkus su savo zitietėmis. Tai bai- siai nepatiko kairiesiems. Kad susi- rinkusiųjų nuotaiką pataisius, o ypač, kad buvusiam pirmininkui p. Matulaičiui nebūtų taip nesmagu ar skaudu, kan. Senkus pasiūlė susirin- kimui, kad už nuopelnus Labdarių Draugija pakeltų Matulaitį Drau- gijos garbės pirmininku. Susirinki- mas entuziastiškai tam pritarė. Kuo- met kan. Senkus prisiartino prie naujai išrinkto garbės pirmininko Matulaičio ir sveikino jį bučiuoda- mas, advokatas Liutkevičius, vėliau, bolševikams įsigalėjus, tuoj prie jų prišlijęs sušuko: „Judošiaus pabu-

66

KARO METU ĮSIKŪRUSIOS ORGANIZACIJOS

Pasiruošiinas

Kai 1915 - 1916 metais į Petrapilį pradėjo vis daugiau ir daugiau at- vykti pabėgėlių, mums, vietos kuni- gams, parūpo ir apsaugoti juos nuo visokių negeistinų įtakų.

Tuo tikslu reikėjo visų pirma su- organizuoti ir paruošti lietuvių dva- sininkus, sudaryti planą ir kryptį, kuria Bažnyčios įtaka galėtų pasiek- ti tremtinių minias. Lietuvių kunigų susirinkimus pradėjome šaukti 1916 m. Be pastoviai Petrapilyje gyve- nančių jau buvo nemaža atvykusių pabėgėlių kunigų. Susirinkimai vyk- davo mano bute. Jis buvo Semina- rijos namų kairiajame sparne, už katedros, visai nuošaliai: buvo leng- va susirinkti, neatkreipiant kitų ne- reikalingo dėmesio. Kunigų susi- rinkdavo 10 - 15. Jų tarpe buvo: Bū- čys, Čėsnys, Grigaitis Naujokas. Tai vis Akademijos profesoriai; Laukai- tis, Vailokaitis, Matulionis, Didžiu- lis, Grabys, ir kiti. Tarėmės, kaip suorganizuoti katalikus inteligentus ir šviesuomenę, darbininkus jauni- mą, ir t. t. Ypač mums rūpėjo, kad būtų leidžiamas katalikiškas laikraš- tis tremtiniams.

Nuo Karo Nukentėjusiems šelpti Petrapilio Lietuvių Draugija

1915 m. rudenį vokiečiams užėmus Vilnių, Lietuvių Komiteto nukentė- jusiems nuo karo šelpti narių dalis persikėlė į Petrapilį. Centro Komi- tetas buvo sudarytas be pasaulėžiū- ros ar tikybos skirtumo. Jam vado- vavo Martynas Yčas. Tarp narių bu- vo ir kun. Tumas. Tas Centrinis Ko- mitetas rūpinosi visų tremtinių, iš-

blaškytų po plačiąją Rusiją, reika- iais. Jų šelpimui gaudavo gausią pa- ramą iš taip vadinamo Tatijanos Ko- miteto.

Bet Petrapilyje įsikūrė vietinių lietuvių pastangomis draugija, ku- rios tikslas buvo šelpti ir globoti lie- tuvius tremtinius, apsigyvenusius Petrapilyje. Išrinktas Draugijos Ko- mitetas iš 15 asmenų tvarkė visus tremtinių reikalus. Jo globoje buvo vaikų prieglaudos, moksleivių ben- drabučiai ir kitos panašios įstaigos.

Katalikams buvo svarbu, kad į komitetą jeitų geri, padorūs žmonės, kuriems rūpėtų krikščioniškas jau- nuomenės auklėjimas. ir kurie skir- tų auklėjimo įstaigoms tinkamus as- menis, dorus ir tikinčius katalikus, o ne bedievybe užsikrėtusius „pir- meivius". Lietuvių katalikų susi- klausimo dėka, o ypač padedant kan. Senkaus zitiečių armijai, Komiteto sąstatas nuo pat pradžios buvo su- darytas iš palankių mums asmenų. Jo priešakyje buvo kun. J. Laukai- tis, tuomet Dūmos atstovas.

Tokia padėtis nepatiko kairie- siems. Jie pasiryžo paveržti komi- teto vadovybę iš katalikų. Tam jie pavartojo kan. Senkaus vartotą strategiją — „nesugriaunamus ar- gumentus“. Kai 1916 m. pabaigoje ar 1917 metų pradžioje buvo šaukia- mas metinis Petrapilio Draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti su- sirinkimas, jie suorganizavo šimtus darbininkų vyrų (jų tarpe, atrodo, buvo nemaža ir nelietuvių) ir juos prieš pat susirinkimą įrašė į Drau- gijos narius. (Kiek atsimenu, pagal Draugijos įstatus, nauji nariai buvo priimami valdybos arba komiteto. Tačiau buvo praktikuojama ir pri- ėmimas visuotiname susirinkime, daugumai pritarus, pirmininkui pa- skelbus naujus narius, kurie pirm

įeinant į susirinkimų salę buvo už- siregistravę ir sumokėję nario mo- kestį).

Kaip šiandien atsimenu, man įė- jus į didžiulę kažin kurios mokyk- los salę, pamačiau ją prisigrūdusią visai nepažįstamų ir nematytų vy- . rukų. Jaučiau, kad čia kažin kas negera. Bet tuo tarpu nesumojau, ką visa tai reiškia. Kai tik komiteto pirmininkas atidarė susirinkimą ir pasiūlė susirinkimui vesti kandida- tą, paaiškėjo „kairiųjų“ triukas. Vie- toje pasiūlyto Komiteto kandidato, daugumas išrinko nematytą asmenį, kažin kokį Baleišį susirinkimo pir- mininku. Ir keista, kad niekam iš mūsų neatėjo galvon protestuoti už neteisėtą naujų narių priėmimą, ku- riame balsavo ir šimtai priimamų- jų, tik įsirašiusiųjų, bet dar nepri- imtų į narius. Visi buvome nustul- be; tik išrinkus Baleišį pirmininku pamatėme, ko siekia kairieji.

Tuomet savo tarpe pasitarę su- tarėme jokiu būdu neprileisti, kad šis susirinkimas darytų naujo komi- teto rinkimus, nes tai būtų drau- gijos atidavimas. Buvo numaty- ta dienotvarkėje visa reikalų eilė. Stengėmės tų reikalų svarstymą kuo ilgiausiai užtęsti. Ir tai mums pa- vyko. Jau buvo arti 12 val. nakties, ir mokyklos sargai pareikalavo su- sirinkimą baigti. Kairieji, negalėda- mi dabar pravesti Komiteto rinki- mų, dauguma balsų nutarė, kad se- kantis susirinkimas būsiąs tęsinys šios dienos susirinkimo ir išrinks naują valdybą.

Po to nelemto susirinkimo atsi- peikėję, jei neklystu, pradėjome spaudoje kelti abejones dėl teisėtu- mo, ypač įrodinėti, kad sekantis vi- suotinis draugijos susirinkimas ne- gali būti legaliai to buvusio tęsi- nys. Visuotiniai susirinkimai, pagal

67

įstatus, yra šaukiami Komiteto, ir jis nustato, paskiria dienotvarkę ir t. t. Kairieji gi iš savo pusės irgi at- sikirsdavo.

Sekantis susirinkimas įvyko di- džiulėje Petrapilio Apskrities Teis- mo salėje. Buvo, rodos, vasario mė- nesio pradžia 1917 m., prieš pat re- voliuciją. Prie to susirinkimo ruošė- mės visomis jėgomis ir atgitavome, kad nei vienas narys katalikas ne- sišalintų, bet kad visi dalyvautų.

Kuomet skirtąją dieną jėjau į tą salę, pamačiau, kad ji buvo kimšte prikimšta žmonių, kurie kėlė bai- siausią triukšmą: vieni šaukė ,„„Ba- leišis", o kiti Laukaitis". Nugi žiū- riu, kad prie pirmininko katedros stovi vienas šalia kito: kun. Lau- kaitis, teisėtas Draugijos Komiteto pirmininkas, ir Baleišis, buvęs pas- kutiniojo susirinkimo pirmininkas. Ūžesys, šauksmai, ginčijimasis savo tarpe, kone kamščiavimasis kai ku- rių karštuolių, — visa tai darė bai- sų vaizdą. Tikra košė, o ne rimtas kultūringų žmonių susirinkimas! Kai kas bandė nutildyti triukšmau- jančius, bet nesisekė. Kun. Tumas buvo užlipęs ant stalo ir norėjo dar palypėti ant kėdės, bet kairiųjų ša- lininkai pastūmė kėdę ir kun. Tu- mas būtų parpuolęs, jei arti stovė- jusieji nebūtų pagriebę jo į savo glėbį. Galų gale matant, kad triukš- mas vis didėja, kad dėl to gali įsi- kišti policija, santarietis Šilingas palypėjo ant augšto stalo ar platfor- mos ir savo skardžių, spiegiančiu balsu suriko: „Vardan Lietuvos, nųu- tilkite! Vardan Lietuvos, nutilkite!"? Ir minia staiga nutilo. Tuomet Šilin- gas paskelbė: „Petrapilio Lietuvių Draugijos nuo karo nukentėju- siems šelpti Komiteto vardu skelbiu susirinkimą esant uždarytu.“

Žmonės paklausė ir išsiskirstė.

68

Ir taip, ačiū Dievui, pasibaigė be didelio skandalo. (,„Okružnoj Sud", kurio salėje buvo tas triukšmingas susirinkimas, revoliucijos metu ko- vo mėnesį 1917 m. buvo sudegin- tas).

Paskutinis susirinkimas

Po įvykių Apskrities Teismo sa- lėje, komiteto nariai patys persi- tvarkė. Kun. Laukaitis, matydamas, kad jis kairiesiems yra ,,užsigavimo akmuo", atsisakė savo pareigų. Se- kantįjį Draugijos susirinkimą pa- ruošti pavesta buvo adv. Spurgiui (liberalas, rodos). Kad išvengus ap- gaulės ir netikslumų rinkimuose, buvo pravesta griežta narių kontro- lė, ir balsuojantiems buvo įteiktas kiekvienam vokas su komiteto ant- paudu. Į tą voką kiekvienas galėjo dėti savo kandidatų nors ir spaus- dintą sąrašą.

Taip sutvarkius rinkimų eigą, vi- si buvo tikri, kad jokio apgavimo ne- galės būti. Tr dėlto ramiai ruošėmės būsimam susirinkimui. Jis įvyko po pirmos revoliucijos, rodos, kovo mė. nesio pabaigoje 1917 m., milžiniško- je ir gražioje Kalašnikovskaja Bir- žos salėje. Rinkimai praėjo tvarkin- gai ir ramiai. Laimėjo mūsų sąra- šas. Naujo komiteto priešakyje sto- jo kan. Jurgis Narjauskas.

Beje, neilgai jam teko vadovau- ti Draugijos reikalams. Spalio mė- nesį, paėmus bolševikams valdžią į savo rankas, ir tremtinių reikalai tuoj perėjo į bolševikų globą. Visa laimė, kad bolševikams padarius at- skirą taiką su vokiečiais 1918 m. pavasarį, atsidarė durys į Lietuvą, ir tremtiniai miniomis pradėjo grįž- ti į tėvynę.

Laikraštis „Vadas“

Lietuvių katalikų vadai nuo se- niai jautė reikalą leisti katalikams

tremtiniams tinkamą laikraštį. Tie- sa, tremtiniams šelpti Centro Komi- tetas Petrapilyje leido jiems laik- raštį („Lietuvių Balsą"), bet jis rū- pinosi daugiausiai lietuvybės ir or- ganizaciniais reikalais, o tremtiniai katalikai buvo reikalingi dvasinio maisto. Reikėjo juos stiprinti tikė- jime ir doroje, kad gyvendami tarp kitatikių plačioje Rusijoje, nepra- rastų katalikų tikėjimo principų ir krikščioniškojo dorovingumo pa- pročių. Kunigai tremtiniai, išblaš- kyti po visą kraštą drauge su tikin- čiaisiais, kartais neturėjo nei lietu- viškos evangelijos, nei pamokslams medžiagos.

Visa tai vertė veikėjus Petrapi- lyje susirūpinti. 1916 metais susi- rinkę, kiek pamenu, kun, Laukaičio bute prie šv. Stanislovo bažnyčios, nutarė leisti savaitinį laikraštį ir davė jam vardą „Keleivis“. Būsimo- jo laikraščio redaktorius buvo nu- matytas kun. J. Laukaitis. Bet greit, dėl nežinomų priežasčių viskas pasi- keitė. Telegrama buvo iššauktas iš Maskvos kun. Juozas Vailokaitis, ir po ilgo ir gyvo pasitarimo susirin- kusieji pavedė jam leisti laikraštį. Naujam laikraščiui duotas vardas „Vadas“; jis turėjo eiti kas savai- tė su priedu vaikams „Žvaigždutė“.

Visa tai nutarus, kilo klausimas, kaip gauti vietos vyskupo leidimas katalikiškam laikraščiui, o ypač gauti leidimą kunigui redaktoriui, kai tas kunigas iš svetimos vysku- pijos. Pasitarus, pasiūlyta man, kai- po vietiniam Mogilevo arkivyskupi- jos kunigui, apsiimti būti „atsakin- guoju" naujo laikraščio redaktoriu- mi ir pasirūpinti gauti iš vietos Vvys- kupo reikiamus leidimus. Nieko ne- padarysi, turėjau pasiūlymą priimti. Vyskupas J. Ciepliakas maloniai pri- ėmė žinią apie sumanymą leisti ka-

talikišką lietuvių laikraštį ir mielai sutiko, kad būčiau jo redaktorium.

Man teko didelė garbė būti laik- raščio redaktorium, kai visas dar- bas užgulė kun. J. Vailokaičio pe- čius. Jis greit surado sau gerų p2- gelbininkų. — „Vadą" rašė akade- mikai studentai: Mykolaitis - Puti- nas, Juozas Avižienis, Pijus Dam- brauskas. Rašė profesoriai: J. To- toraitis, P. Būčys, B. Čėsnys ir kiti. Kartais ir man teko šį tą parašyti; pradžioje rašiau pamokslėlius trem- tiniams ir šiaip vieną kitą straips- nelį. Be to, padėdavau padaryt laik- raščio korektūrą.

„Vadas“ be abejo buvo labai svarbus veiksnys katalikų tremtinių gyvenime Rusijoje. Jis ne tik gai- vino jų tikėjimą, teikdamas rimto dvasinio peno, bet ir palaikė juose tėvynės ilgesį ir žadino kovos dva- sią už jos nepriklausomybę. O prie- das „Žvaigždutė“ buvo prieglaudų ir pr. mokyklų vaikučių auklėjime didelė pagalba.

Kai 1917 metais įsikūrė „Liau- dies Sąjunga", ,Vadas" buvo jos or- ganas ir daug prisidėjo prie suorga- nizavimo jos skyrių plačioje Rusijo- je. O kuomet atėjo laikas grįžti Lie- tuvon, „Vadas“ varė plačią propa- gandą, ragindamas tremtinius grįžti į tėvynę, nurodydamas būdą ir prie- mones tam įvykdyti. Už tai lietuviš- kieji bolševikai įpyko, ir, progai pa- sitaikius, (kai „Vadas“ patalpino stud. Ed. Turausko - Argus straips- nį, smarkiai puolantį bolševikus už tai, kad jie trugdė tremtiniams grįž- ti į Lietuvą), įskundė „Liaudies Val- džiai". 1918 metais rugpiūčio mėne- sį „Vadas“ buvo uždarytas, uždėta jam didelė piniginė bauda, o redak- torių paliepė suimti. Tikrumoje tik pirmas bolševikų potvarkis buvo

69

įvykdytas, kitų dviejų pasisekė iš- vengti,

Tenka priminti, jog „Vado“ re- dakcija ilgą laiką buvo vieno pran- cūzo, Violjė, bute. Jis buvo senato augštas valdininkas ir didelis lietu- vių bičiulis. Pas jį trumpai buvo ap- sigyvenęs stud. Petras Karvelis ir, rodos, kun. J. Vailokaitis. (P. Violjė, kai Lietuva tapo nepriklausoma, iš Rusijos atvyko į Kauną ir gyveno Lietuvoje. Ten jis ir mirė, tik neži- nau kuriais metais). Rodos 1918 m., redakcijos štabas persikėlė į mano butą Seminarijoje. Jos paskutinis faktinasis redaktorius buvo kun. Pi- jus Dambrauskas.

Spaustuvė i7 šv. Povilo draugija

Nutarus leisti laikraštį, reikėjo rasti spaustuvę, kuri apsiimtų jį spausdinti. Lietuvišką spaustuvę tu- rėjo Centrinis Tremtinių Komitetas, bet ten prisiglausti „Vadui" nebu- vo paranku ir vargu buvo galima ti- kėtis, kad jis būtų priglaustas. Kun. J. Vailokaitis pasiūlė suorganizuoti savo nepriklausomą spaustuvę. Aiš- ku, nusipirkti spaustuvės nebuvo ga- lima. Tam nebuvo nei lėšų, nei žmo- nių jai vesti. Sumanėme surasti jau veikiančią spaustuvę ir ten gauti atskirą kambarį, kur dirbtų mūsų lietuviai rinkėjai ir leistų mūsų ma- šinistui spausti ant spaustuvės ma- šinų. Tokią spaustuvę pasisekė su- rasti. Tai buvo Weisbruto spaustuvė netoli Trockiji prospekt, netoli mūsų Seminarijos. Už tam tikrą nuomą gauta rinkėjams kambarys ir maši- nos mūsų žiniai; mes galėjome tu- rėti spaustuvėje savo darbininkus, ne spaustuvės samdytus: ir tai ne tik rinkėjus, bet ir mašinistą. Kitaip sakant, pasidarėme Weisbruto spaus tuvės patalpų ir įrankių dalies nuo- mininkai,

70

Turint spaustuvę savo reikalams, teko sujieškoti ir tinkamų darbinin- kų. Kun. J. Vailokaitis greit surado tarp tremtinių savo buvusiųjų pa- žįstamų ir dirbusių jo vadovauja- moje Seinuos „Šaltinio“ spaustuvė- je; jie mielu noru apsiėmė vėl dirb- ti kun. Vailokaičio globoje. Buvo tai puikus ir įgudęs rinkėjas Juozas Že- brauskas ir specialistas mašinistas P. (jo pavardės neatsimenu).

Kun. J. Vailokaitis, besilankyda- mas Tremtinių Centro spaustuvėje, pastebėjo, kad ten dirba nemažai merginų. Jis nužiūrėjo vieną, kuri atrodė gera rinkėja, o kas svarbiau, pamaldi ir vidiniu dvasiniu gyveni- mu gyvenanti mergina. Jam kilo mintis suorganizuoti panašių mer- gaičių būrelį į tam tikrą draugijė- lę, kuri būtų užuomazga būsimai vienuolijai, ir kurios tikslas būtų dirbti spaudos darbus. Tai draugi- jėlei jis surado ir vardą: šv. Povilo Draugija.

Vieną gražią dieną visa tai išdės- tęs man, kun. J. Vailokaitis paklau- sė, ar aš neapsiimčiau vadovauti bū- simai šv. Povilo draugijai ir rūpin- tis jos dvasios reikalais. Žinoma, jo minčiai karštai pritariau ir sutikau padėti kuo galėsiu. Kiek praėjus, at- silanko pas mane toji mergina, Ur- šulė Martinonaitė. Pasipasakojo, jog ji iš tikrųjų mąstanti apie tobulesnį gyvenimą, apie vienuolyną. Tai ži- nodamas, išdėsčiau jai visą sumany- mą ir paklausiau, ar ji sutiktų pada- ryti pradžią tokiai draugijai. Kiek pagalvojus, sutiko susijaudinus. Be- matant buvo pasamdytas butas ne- toli Weisbruto spaustuvės. Ten ap- gyvendintos buvo mergaitės, kurios šv. Povilo Draugiją. Greit jų atsi- rado keturios: Uršulė Martinonaitė, kuri buvo paskirta vyresniąja, Emi-

lija Burokaitė, Konstancija Aleksiū- naitė ir Teklė Liauksminaitė. Mar- tinonaitė ir Aleksiūnaitė dirbo spaustuvėje Žebrausko vadovauja- mos, o kitos dvi žiūrėjo namų ruo- šos, dirbo laikraščio ekspedicijoje ir jo platinime, vėliau gavo platinti įvairių devocionalijų. Visos dirbo ir uždirbo sau duoną. Ir viskas, rodėsi, kuogeriausiai eina.

Bet neviskas man tiko. šalia ma. terialinio aprūpinimo reikėjo toms idealistėms mergaitėms, kurios su- tiko sueiti į bendrąjį gyvenimą ir išsižadėti laisvo nepriklausomo gy- venimo, duoti dvasinio maisto, ir jas pradėti pratinti prie vienuoliš- kos tvarkos. Tiesa, kiek galėjau, joms padėjau dvasios reikaluose. Sa- kiau konferencijas, instrukcijas; ri- šau jų sąžinės klausimus ir abejoji- mus, het rekolekcijas jom vedžiau. Bet jaučiau, kad to neužtenka. Ma- čiau, kad jos visos, nors ir geros va- lios, vis tik nė viena jų niekuomet nebandė ir nežinojo, kaip vienuoly- ne reikėtų tvarkytis. Buvo aišku, kad joms, kaip sakoma, reikia mo- tinos, kuri joms vadovautų jų kas- dieninio gyvenimo reikaluose, kad auklėtų jas vienuoliniameę gyvenime. Ilgai galvojau ir jieškojau, kol su- žinojau, kad kažinkur yra lietuvai- tė vienuolė, Mat, tais laikais buvo slaptų mergaičių vienuolijų, net ir Petrapilyje. Daugiausiai — tai buvo lenkių vadovybėje, bet jų tarpe at- sirasdavo ir lietuvaičių. Atradę kur toji lietuvaitė gyvena, tuojau nuė- jau pas Vyresniąją ir išdėščiau rei- kalą, paprašiau, kad kuriam laikui paskolintų mums tą lietuvaitę vie- nuolę, vardų, kiek pamenu, Veroni- ką. Vyresnioji, rodos, net Provincio- lė, griežtai atsisakė, — tai padaryti negalinti.

Tačiau dalykai greit pakrypo ge-

ron pusėn. Tų pat 1917 m. rudeniop, rodos, buvo paskirtas Mogilevo ar- kivyskupu Edvardas Ropp'as. Nuė- jau pas jį. Plačiai išdėsčiau mūsų planus steigti užuomazgą seselių spaustuvininkių vienuoliją. Tai pati- ko labai arkivyskupui. Jis žadėjo pa- veikti tą Vyresniąją Provinciolę, kad leistų seselei Veronikai vadovauti mūsų mergaitėms - kandidatėms. Po kiek laiko atbėgo toji Vyresnioji pas mane, atsiprašė, kad taip griežtai buvo atsakiusi į mano prašymą ir pareiškė, kad Arkivyskupo liepiama sutinka „paskolinti“ seselę Veroniką tam laikui, kuriam mums reikės. Ir tuo būdu nuo mano galvos nukrito didelis rūpestis: šv. Povilo Draugi- ja turėjo patyrusią vadovę vienuo- liniame gyvenime.

Kuomet 1917 m. spalio mėnesį bolševikai užgrobė valdžią, Weis- brutas, bijodamas, kad jo spaustuvė nebūtų atimta, nacionalizuota, palei- do visus darbininkus. Jo spaustuvė nustojo veikusi. Tačiau kun. Vailo- kaičiui padarius pasiūlymą Weis- brutui perleisti spaustuvę mūsų dar- bininkams, žinoma nominaliai, jis sutiko. Tuomet buvo sudarytas tam tikras raštas, kad Weisbruto buvu- sioji spaustuvė esanti spaustuvės darbininkų sąjungos žinioje ir glo- boje. Tuo būdu mes, geriau sakant, tuo metu jau gyvuojanti „Liaudies Sąjunga" liko pilna spaustuvės šei- mininkė. Ir ji galėjo spausti ne tik laikraštį, bet ir šiaip įvairius spau- dinius, net knygas. Ir ji ta galimybe pasinaudojo gerai.

Politinis veikimas Į visuomeninį veikimą ėjau dėl to, kad norėjau padėti lietuviams. Norėjau, kad tremtiniai būtų geri, susipratę lietuviai, mylintieji savo tėvynę, kad jie siektų pilnos jos lais-

71

vės ir kad būtų dori, geri katalikai, branginantieji savo tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą. Į jokias politines partijas ir jų veikimą nesi- kišau ir nenorėjau kištis.

Tačiau gyvenimas privertė ir mane Petrapilyje, bent laikinai, da- lyvauti partiniame veikime. O rei- kalas buvo toks: dar prieš 1917 m. kovo mėn. revoliuciją Petrapilio tremtiniai sudarė organą, kuris tu- rėjo rūpintis Lietuvos politinės lais- vės reikalais. Organas buvo pava- dintas „Lietuvių Taryba“. Tarybą sudarė visos politinės partijos: so- cial-demokratai, liaudininkai, santa- riečiai, pažangiečiai, ir krikščionys demokratai. Į tarybą kiekviena par- tija, nežiūrint jos narių skaičiaus, galėjo skirti tik du atstovu. Tuo bū- du Lietuvių Taryboje vyravo kai- rieji: socialdemokratai, liaudininkai ir santariečiai, 6 nariai prieš 4 pa- žangiečių ir krikščionių demokratų. Ir taip krikščionys demokratai, ku- rie buvo gausiausioji partija, nieko nereiškė Taryboje, jų balso galėjo kairieji visai nepaisyti. Tokia padė- tis negalėjo patikti katalikams. Ir pradėta galvoti, kuriuo būdu būtų galima padauginti savo narių skai- čių Taryboje.

Priėjome išvados, kad reikia su- kurti naują partiją, kuri atstovautų Lietuvoje esamą srovę-tautininkus katalikus, kurie skyrėsi nuo krikš- čionių demokratų. Steigiamajame partijos susirinkime buvo priimtas statutas, ir tuojau išrinkti atstovai į Lietuvių Tarybą. Tais atstovais bu- vo Julė Žilevičiūtė ir aš (nors aš for- maliai nebuvau įsirašęs į tą naują partiją). Tautininkų katalikų pirmi- ninkas buvo kun. J. Laukaitis.

Padavėme pareiškimą, kad mus priimtų į Lietuvių Tarybą. Kairie- ji pamatę prie ko einama, pasiprie-

72

šino, sukėlė abejones apie partijos teisėtumą ir t. t. Mus užstojo krikš- čionys demokratai. Kun. J. Vailokai- tis puikiai gynė tautininkų katalikų partijos teisėtumą. Jis nurodė, kad Lietuvoje buvo ir čia tremtyje yra katalikų, kurie nesideda prie krikš- čionių demokratų partijos, kurie sa- vo politikos pagrindan labiau deda tautybę ir katalikybę, negu demok- ratizmą. Pavyzdžiui: prel. A. Dam- brauskas, prof. Miliauskas ir kt. vi- sai kitokia srove veikė negu krikš- čionys demokratai. Pagaliau, jei ati siranda lietuvių veikėjų, kurie turi pasekėjų savo srovei palaikyti, turi statutą, jei jie siunčia savo atstovus į bendrą lietuvių politinį veikimą, į Tarybą — kas gali jiems tai už- drausti ar jų nepripažinti, neprileis- ti jų prie bendro Lietuvos laisvinimo darbo ?

Ilgai, ligi nakties gilumos ginči- josi Tarybos nariai. Galų gale bal- suojant dauguma pasisakė prieš pri- ėmimą Katalikų Tautininkų Parti- jos atstovų. Tuomet kun. J. Vailo- kaitis krikščionių demokratų vardu pareiškė protestą: kaip, girdi, tai galima daryti? Jei pradėsime vieni kitus neigti, vieni kitus išmesti, tai iš kur tokia galia? Viso to akivaiz- doje, nieko nebelieka, kaip tik pa- sitraukti patiems, kad nebūtume iš- varyti. Ir čia paskelbė iškilmingą ir pagrįstą rezoliuciją, kad krikščio- nys demokratai iš tokios Lietuvių Tarybos patys išeina. Ir visas pa- sekmes šios dienos Tarybos pasiel- gimo palieka jai pačiai.

Lietuvių Taryba, išėjus krikščio- nims demokratams, formaliai turė- jo suirti. Kun. J. Tumas, pažangie- čių atstovas, dar bandė taikyti, bet veltui. Jis, vargšas, stačiai persirgo šitą Lietuvių Tarybos krizę. Ir iš tikrųjų, Lietuvių Taryba iširo.

Noriu pažymėti, kad katalikai tautininkai nebuvo tuščias dalykas. Kai 1917 m. birželio mėnesį susirin- ko visos Rusijos tremtinių Seimas, katalikai tautininkai sudarė gausią, apie 50 asmenų grupę.

Tai buvo mano pirmas ir pasku- tinis dalyvavimas politiniame veiki- me. Iš to istorinio Lietuvių Tarybos posėdžio grįžau apie 3 val. ryto, skaudama galva. O čia jau 8 val. ryte turėjau būti Seminarijoje ir pradėti pamoką savo teologams.

Liaudies Sąjunga

„Liaudies Sąjunga“ yra kun. Juozo Vailokaičio minties kūrinys. Jis matė, kad lietuviai katalikai tremtiniai, nors ir buvo susibūrę į kai kurias draugijas, kaip šv. Zitos, ateitininkų ir kitų, dar nebuvo or- ganizuoti. Tuo tarpu kairieji jau va- rė savo darbą darbininkų tarpe ir savo įsikišimu į Petrapilio tremti- niams šelpti draugiją parodė savo galią. Kun. J. Vailokaitis pramatė, kad neužilgo toji kova bus aštresnė. Jis jautė Rusijos politikoje persilau- žimą, artėjančią revoliuciją, kuri atidarys dar plačiau duris visokiems netikėtumams. Dėl to jis dar prieš 1917 m. kovo mėn. revoliuciją buvo suplanavęs suorganizuoti plačias ka- talikų mases į vieną didelę organi- zaciją, su tikslu paruošti tremtinius kovai už nepriklausomą Lietuvą, krikščioniškais pagrindais sukurtą. Tuo tikslu buvo daromi katalikų vei- kėjų pasitarimai.

Kun. Vailokaitis parašė ,Liau- dies Sąjungos" statutą, ir kai atėjo tinkamas metas, nieko nedelsdamas galėjo sušaukti tos Sąjungos stei- giamąjį susirinkimą. O toji valanda greit atėjo. 1917 m. kovo mėnesio pradžioje įvykusioji revoliucija nu- šlavė caro valdžią; įsikūrė laisvoji

demokratinė „laikinoji valdžia", ku- ri tuoj paskelbė visas demokratines laisves. Sujudome ir mes lietuviai katalikai. Atsimenu, Petrapilio mieste dar nebuvo sutvarkytas re- gularus susisiekimas, o iš visų sri- čių sukviestieji lietuviai katalikai skubėjo pėsti į steigiamąjį „Liaudies Sąjungos" susirinkimą. Buvo pa- kviesti ir pažangiečiai, vėliau pasi- vadinusieji „,tautininkais", kun. Tu- mas, Noreika ir dar kiti. Tame su- sirinkime buvo priimtas statutas ir išrinkta pirmoji valdyba. Tautinin- kai, nors pripažino „Liaudies Sąjun- gos'' reikalą ir naudą, bet į valdybą nėjo; pareiškė, kad savo nusistaty- mą vėliau pasakysią ar jie dalyvaus naujoje organizacijoje. Iš tikrųjų tautininkai niekuo neprisidėjo prie „Liaudies Sąjungos".

Kas buvo toji „Liaudies Sąjunga?

Tai nebuvo politinė partija, o vien visuomeninė kultūrinė organi- zacija, tikslu šviesti ir įsąmonyti plačiąsias tremtinių mases Rusijo- je, kad reikia lietuviams siekti pil- nos savo tėvynės nepriklausomybės ir kovoti už tai, kad toji nepriklau- somybė būtų kuriama krikščioniš- kais pagrindais. Kitaip sakant, „Liaudies Sąjunga“ turėjo atlikti paruošiamąjį nepriklausomybei at- gauti darbą, pakelti tremtinių ben- drąjį apšvietimą, sujungti visuome- nę, kad pilnai susipratę lietuviai ka- talikai sąmoningai kovotų už Lietu- vos laisvę. Lietuvybė ir krikščiony- bė, nors ir protestantams buvo at- daros durys į „Liaudies Sąjungą", buvo šios naujos organizacijos svar- biausieji pagrindai.

Vietos Vyskupo Aprobata

L 1

Sąjunga“, kai buvo priimtas jos sta-

73

tutas ir išrinkta valdyba, reikėjo gauti jos veiklai vietos Ordinaro pritarimą, ypač kad tai buvo liet u- viškoji organizacija anais lai- kais. Padarėme statuto vertimą į lenkų kalbą, ir keturi „Liaudies Są- jungos" atstovai, parinkti iš visų luomų, nuvykome pas vyskupą J. Ciepliaką. Tais atstovais buvo: Tu- mėnas, Valaitytė, aš pats, o ketvirto pavardę pamiršau. Vyskupas priėmė mus labai maloniai. Perskaitė sta- tutą; pareiškė savo pasitenkinimą, kad lietuviai katalikai moka organi- zuotis, palaimino mus ir palinkėjo pasisekimo. Visus dalyvius sujaudi- no vyskupo Ciepliako gerumas: au- diencijai pasibaigus ir jau mums iš- einant, jis įteikė, rodos, 25 rublius kaip savo auką „Liaudies Sąjungos" pradžios reikalams.

Švietimas

Gavę vietos vyskupo pritarimą ir palaiminimą, drąsiai stojome į darbą. Svarbiausias dalykas buvo teikti apšvietos darbininkams, kurie po revoliucijos dirbo tik aštuonias įvestas darbo valandas ir turėjo laisvo laiko savo reikalams.

Pradinės mokyklos

„Liaudies Sąjunga“ suorganiza- vo prie parapijų suaugusiems pradi- nes mokyklas. Tai buvo vakariniai kursai. Jie buvo gausiai lankomi darbininkų. Ten jie buvo mokomi skaityti, rašyti, aritmetikos ir kitų dalykų.

Vidurinė mokykla

Darbininkams, kurie jau buvo baigę pradinį mokslą, „Liaudies $ą- junga" įkūrė Petrapilyje vidurinę mokyklą, kitaip sakant, vakarinius kursus 4 klasių progimnazijos prog- rama, žinoma, labiau suglaustą ir

74

sutrumpintą. Tos mokyklos direkto- rius buvo Dr. Januškevičius.

Liaudies Universitetas

„Liaudies Sąjungai" sustiprė- jus, 1918 m. pradžioje buvo įkurtas Liaudies Universitetas. Tai buvo vi- suomeninių, apologetinių, politinių, finansinių ir kt. paskaitų ciklas, kad supažindinus plačiąją darbininkiją su pagrindiniais klausimais, po revo- liucijos labiausiai keliamais. Pa- skaitoms skaityti buvo pakviesti universiteto profesoriai. Tarp jų bu- vo: Volteris, Dubinskas, Čėsnys, Žongolavičius, finansininkas stud. Vailokaitis, Tumėnas. Už kiekvieną paskaitą buvo paskirtas honoraras 10 rublių. Paskaita turėjo būti pa- rašyta ir, jei būtų reikalo, vėliau at- spausta. Iš įvairių mokslų šakų su- sidarė 60 paskaitų.

Darbininkai gausiai lankėsi į Liaudies Universiteto paskaitas. Sa- lė per kiekvieną beveik paskaitą bu- vo pilna. Lankymasis buvo be jokio mokesčio, o jei buvo kada imtas, tai jis buvo palyginamai menkutis. Bet už tai baigusiems Liaudies Univer- sitetą buvo skiriamas pažymėjimas, gražus diplomas, už kurį reikėjo už- simokėti (rodos, 3 rubliai). Tuo bū- du buvo galima atsilyginti profeso- riams už paskaitas. Tuo metu, nors jau buvo pradėję viešpatauti bolše- vikai, darbininkai uždirbdavo neblo- gai (1918 m. pradžioje).

Susirinkimai ir mitingai

Kitas švietimo ir liaudies sąmo- ninimo būdas buvo susirinkimai ir mitingai, ne tik savo pažiūrų žmo- nių, bet labiausiai mūsiškių susipra- tusių studentų, moksleivių, o kartais ir inteligentų dalyvavimas kitų sro- vių, kairiųjų, masiniuose mitinguo-

se ir jų rengiamuose susirinkimuo- se. Po revoliucijos, viešpataujant Kerenskiui, labai veiklūs pasidarė mūsų liaudininkai. Jie dažnai rengė susirinkimus, kvietė pas save darbi- ninkus ir stengėsi kuodaugiausiai jų įtraukti į savo partijos eiles.

Spauda

Viena svarbiausių priemonių šviesti liaudį buvo spauda. Įsikūrus „Liaudies Sąjungai", savaitinis laik- raštis ,Vadas" pasidarė jos organu. Per jį Liaudies Sąjunga" varė savo veiklą, teikdavo reikalingų žinių, nurodymų ir t. t. „Vadas“ tuomet buvo galingas katalikų visuomenės švietimo įrankis ir jos veikimo kel- rodis. Be to, „Liaudies Sąjunga" leisdavo propagandinių lapelių, in- strukcijų, brošiūrėlių. Iš stambesnių leidinių čia noriu pažymėti: ,„Bažny- čia ir Nuosavybė“ (o gal ,,„Nuosavy- bės klausimas“) kun. prof. Jurgio Matulevičiaus; „Bažnyčia ir Valsty- bė" — prof. kun. Žongolavičiaus; „Liaudies Sąjungos" almanachas — kalendorius, išleistas 1918 m. pra- džioje, kur tilpo daug svarbių žinių apie „Liaudies Sąjungą“.

Leidžiant prof. Žongolavičiaus „Bažnyčia ir Valstybė" įvyko įdo- mus nuotykis. Šis veikalėlis susida- rė iš prof. Žongolavičiaus dviejų tu- rėtų paskaitų Liaudies Universitete. Jis tuomet buvo Petrapilio Dvasinės Akademijos profesorius, dėstė, ro- dos, bažnytinę teisę. Jis kilme buvo lietuvis ir priklausė Žemaičių vys- kupijai, bet su savo lietuvybe jis perdaug nesirodydavo. Tačiau kun. Laukaičio įkalbėtas, sutiko paruošti dvi paskaitas apie Bažnyčios ir vals- tybės santykius, kurie tuomet bu- vo labai gyvi, ypač kai bolševikai paskelbė dekretą, atskirdami Baž- nyčią nuo valstybės. Tas savo pa-

skaitas prof. Žongolavičius parašė lenkiškai, jas lietuviškai išvertė kun. J. Laukaitis. Gi viešai Liaudies Universitete jas skaitė pats auto- rius lietuviškai ir reikia pripažinti, jis atliko jas labai gerai ir įdomiai. Jos patiko visiems klausytojams, dėlto panorėjome, kad jos būtų iš- leistos atskira knygutė. Autorius sutiko su sąlyga, kad nebus skel- biama autoriaus vardas. Kuomet knygutė buvo atspausdinta, norėda- mas pagerbti autorių ir pareikšti jam dėkingumą, pats, pasiėmęs 10 egz. knygutės ant geresnio popie- riaus, nuvykau į Akademiją. Profe- soriaus neradau namie, tad ryšulį palikau. Vos sugrįžus man namon, skambina kun. Laukaitis ir pradeda mane barti, kodėl, girdi, atspausdi- nai prof. Žongolavičoaus pavardę; jis tai buvo uždraudęs. Atsikirtau, kad pirmą sykį apie tai girdžiu. Pa- sirodė, kad kun. Laukaitis pamiršo man pranešti apie profesoriaus s3- baimės, kad bolševikai jo nesučiup- tų nes toje knygelėje tarp ko kita pakritikavo ir bolševikų neseniai pa- skelbtą dekretą. Aš džiaugiausi, kad prof. Žongolavičiaus neradau namie.

„Liaudies Sąjungos" organizacija

„Liaudies Sąjungos" statutas tik bendrais bruožais nustatė šiai nau- jai draugijai organizuotis ir veikti gaires. Buvo palikta didelė laisvė Centro valdybai panaudoti savo ini- ciatyvą, prisitaikant prie vietos, lai- ko ir kitų gyvenimo reikalavimų. Dėlto „Liaudies Sąjunga" buvo ir savo organizaciniu ir veikimo būdu labai lanksti.

Nariai Kiekvienas tikintis lietuvis ka- talikas, ar protestantas, kuriam rūpi

75

Lietuvos laisvė, galėjo būti „Liau- dies Sąjungos" narys. Jie galėjo priklausyti ar betarpiai į Centrą, ar būti vietos skyriuje. Nario mokes- tis buvo paskirtas labai mažas, mo- kamas kas mėnuo. Vietoje piniginio mokesčio galima buvo atsilyginti darbu, patarnavimu „Liaudies Są- jungos'' naudai.. Tai ypač buvo pa- brėžiama ir buvo labai vertinama: aktyviai dalyvauti „Liaudies $S3- jungos veikime, padėti jei ne tik auka, bet savo asmeniniu darbu vie- nokia ar kitokia forma.

Šis nuostatas labai tiko žmo- nėms. Susilaukėme nepaprasto pri- tarimo. Tūkstančiai rašėsi į ,„Liau- dies Sąjungą“. Daugelis entuzias- tiškai dėjosi, paskirdami savo laisvą laiką jos reikalams. Atsimenu, kaip Petrapilio „Liaudies Sąjungos" na- riai platindavo laikraščius, spaudą, parduodavo bilietus parengimams, loterijoms, būriais rinkdavosi į el.s- pedicijos patalpą ir valandas pa- švęsdavo tam darbui, vėl kiti, stii- dentai ar moksleiviai, atlikdavo per- rašinėjimo darbą, kiti spausdino ant ciklostyliaus ir t. t. Ir visi tai darė linksmai, su šypsena ir net dai- na. Buvo malonu ir jauku su tais bendradarbiais dirbti.

Centro Komitetas

Viso veikimo vedėjas ir kelrodis buvo „Liaudies Sąjungos" Centro Komitetas. Iš karto jame dirbo 5 ar 6 asmenys, bet vėliau, darbams augant, pakilo iki 15 asmenų. Cent- ro Komitetą sudarė įvairių luomų ir profesijų žmonės. Buvo kunigų, k. a. Vailokaitis, Čėsnys, Rėklaitis ir kiti, buvo inteligentų, kaip prof. Tumė- nas, Dubinskas, Pečkauskas; stu- dentų, moterų (Ona Valaitytė), bu- vo ir paprastų, bet prasilavinusių darbininkų. Viso veikimo spyruok-

76

lė — spiritus movens — buvo kun. J. Vailokaitis, kurio išmintimi ir praktiškumu visi stebėjosi ir su no- ru bendradarbiavo jo nurodyta link- me.

Sekcijos

Centro Komitetas duodavo nu- rodymus, pateikdavo veikimo pla- nus ir kt. Įvykdymui gi buvo suda- rytos įvairios sekcijos: propa- gandos, spaudos, skyrių, parengi- mų. Visų gi sekcijų darbų ir bendrai visos „Liaudies Sąjungos" veiklos prižiūrėtojas buvo jos reikalų vedė- jas. Tas darbas teko man gal dėl to, kad mano bute jau ir taip „Liau- dies Sąjungos" veikimas spietėsi. Be to, vieta buvo nuošali, bet visiems žinoma ir galima sakyti arti svar- biausių tremtinių įstaigų: prieglau- dos, moksleivių bendrabučio, galų gale pas mane buvo telefonas vien tik mano dispozicijai.

Sekcijose dirbo ne tik Komiteto nariai, bet į darbą buvo įtraukiami ir savanoriai, o kartais net samdi- niai, jei darbas reikalavo visą laiką aukoti.

Skyriai

„Liaudies Sąjunga" nesitenkino vien Petrapilio lietuviais. Ji stengė- si suorganizuoti, įtraukti į darbą vi- sus lietuvius tremtinius, išblaškytus po visą Rusiją. Tik įsikūrus, buvo pasiųsti atsišaukimai, duotos in- strukcijos visur, kur veikė Tremti- niams šelpti draugijos skyriai. O kur nebuvo skyrių, buvo kreiptasi į dvasininkus, kad jie malonėtų padė- ti suorganizuoti „Liaudies Sąjun- gos" skyrius. Netrukus „Liaudies Sąjunga" buvo paplitusi po visus plačiosios Rusijos kampus, kampe- lius.

Nepamenu gerai statistikos, ku-

ri buvo tilpusi „Liaudies Sąjungos" išleistame kalendoriuje - almanache 1918 m., bet rodos, nesuklysiu sa- kydamas, kad „Liaudies Sąjunga" turėjo arti 60, jei nedaugiau, skyrių su 50.000 — 60.000 narių. Tai ro- do, kad organizatoriai buvo gabūs ir, kaip man atrodo, patys žmonės buvo ištroškę laisvo veikimo. „„Liau- dies Sąjungos" vedamoji mintis ir

jos lankstumas labai tiko mūsų žmo- nėms, ir jie noriai dėjosi prie jos.

Ir ne vien atskiri asmenys rašėsi į „Liaudies Sąjungą", bet ir ištisos katalikiškos organizacijos. Jos įsi- jungė į vieną milžinišką lietuvių ka- talikų tremtinių organizaciją, kuri vadovavo kovai už Nepriklausomą Lietuvą, krikščioniškais pagrindais atstatytiną.

77

ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMTINIŲ STOVYKLOSE

Surinko VINCENTAS LIULEVIČIUS

1944 m. komunizmo bangai ritan- tis per Lietuvos žemę, kelios dešim- tys tūkstančių lietuvių pasitraukė į Vokietiją ir slinko vakarų sąjun- gininkų kryptimi. Ir vos tik sąjun- gininkai privertė Vokietiją kapitu- liuoti ir pabėgėlius sukoncentravo į stovyklas, tuoj užvirė kultūrinis gy- venimas: prisisteigė vaikų darželių, pradinių mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, net universitetas, o, be to, įvairiausių kursų ir kt.

Kiekvienam buvo aišku, kad sto- vyklinis gyvenimas yra tik laikinis. Atėjus momentui, tas entuziastiškai sukurtas gyvenimas suirs. Kilo min- tis griebtis priemonių išsaugoti šios gražios ir kūrybingos veiklos pėd- sakus. Jau pirmajame gimnazijų ir progimnazijų direktorių suvažiavi- me Hanau (1946. I. 12 ir 13) buvo iškilęs reikalas surinkti švietimo įstaigų istorinę medžiagą. Buvo pa- siūlyta išleisti leidinį: ,,„Pirmieji mokslo metai tremtyje — Vokieti- joje". Suvažiavimo dalyviai padis- kutavo, keliamai minčiai pritarė, bet galutinai ir aiškiai tas klausimas nebuvo išspręstas. Taip ir liko iki Švietimo Valdyba mane pakvietė (1946. X. 4) augštesniųjų mokyklų inspektoriumi. Tada šis reikalas vėl

78

buvo prisimintas. Kitų darbų tarpe, man buvo pavestas ir rinkimas mi- nėtam leidiniui medžiagos bei jo su- redagavimas.

Buvo numatyta, kad leidinys apims Švietimo Valdybos veiklą, Įgaliotinių veiklą, pradžios mokslą, progimnazijas ir gimnazijas, specia- lines mokyklas ir augštąjį mokslą. 1946. XI. 19 kreipiausi į atitinka- mus švietimo vadovus, prašydamas atsiųsti smulkias ir plačias istorijas — apyskaitas. Beveik visi reagavo labai gyvai. Atsiuntė plačias istori- jas ir labai daug nuotraukų. Tačiau surinktos medžiagos nepanaudojau numatytam leidiniui. Tam buvo rim- to pagrindo. Dalis švietėjų nenorėjo garsinti savo pavardžių ir gyvenamų vietų. Kai kurie labai įdomūs trem- ties mokyklos epizodai galėjo pa- ašstrinti santykius su globojamom įstaigom (UNRA, IRO). Taip pat sunku buvo gauti popieriaus.

Kai viena po kitos mokslo įstai- gos pradėjo irti ir jų steigėjai sklai- dytis po pasaulį, džiaugiausi, kad anas sumanymas buvo įvykdytas, kad švietimo darbas paliks pėdsa- kus, nedings užmaršty, kaip kad at- sitiko su 1915-18 m. tremtinių švie- timo darbu Rusijoje ir Vokietijoje.

Kai VLIKo VT Kultūros Tarny- ba, švietimo ir Kultūros Taryba bei švietimo Valdyba tuo reikalu susi- domėjo, 1948 m. vasario 1 d. krei- piausi per mūsų laikraščius į švieti- mo įstaigų vadovus, prašydamas at- siųsti visų trejų mokslo metų apys- kaitas - istorijas. Tą patį pakarto- jau gegužės 4 d. bendraraščiu.

Po naujų paraginimų medžiagos padaugėjo.

Projektuoto leidinio neišleidus, kilo rūpestis, kaip išsaugoti rank- raščius. Rasta išeitis — rankraščius multiplikuoti rašomąja mašinėle. Originalą ir kopijas išsiųsti į įvai- rias saugias vietas. Vykdant šį pla- ną, atsirado šešios knygos „Užsie- nio Lietuvių Istorinė Medžiaga", kų- rių 1-5 pats suredagavau, o šeštą, (man išvykus į JAV) — St. Rudys. Ta visa medžiaga išsiųsta į tris kon- tinentus, penkias valstybes, šešias vietas. Anos knygos yra retenybė ir lengvai neprieinama, o toji me- džiaga turėtų būti visiems pasiekia- ma ir panaudojama studijoms. Tai ir buvo vienas motyvų, kuris pri- vertė pasirūpinti, kad šios istorijos atsirastų šiame žurnale. Buvo ir kitų priežasčių. Norime, kad kuo daugiau ir kuo objektyvesnės me- džiagos būtų surinkta šiai veiklai pažinti, tai ir spausdinama dar šios veiklos dalyviams esant gyviems, kad asmuo, gerai žinąs aprašomus įvykius ir su čia paskelbtu aiškini- mu nesutinkąs, galėtų parašyti savo komentarus, arba čia nepaminėtus įvykius naujai nušviesti.

Čia spausdinama dokumentuota medžiaga, parašyta įstaigų vadovų ar artimų bendradarbių.

Pradedamos spausdinti gimnazi- jų ir progimnazijų istorijos abėcėli- ne tvarka. Vėliau — pradinės mo- kyklos, vaikų darželiai ir t. t.

Jei kas žinotų, kad kokia nors mokslo įstaiga Vokietijoj buvo, bet čia jos istorijos nėra, tai reiškia, kad tos įstaigos vadovybė istorijos neatsiuntė. Jei tokių švietimo įstai- zų istorijos būtų atsiųstos dabar, jos čia mielai ras vietos.

Medžiagą prašau siųsti Pasaulio Lietuvių Archyvo adresu: 2601 W. Marguette Rd., Chicago 29, III.

AMBERGO LIETUVIŲ PROGIMNAZIJA

1945/46 mokslo metai

Ambergo Pabaltijo tautų stovyk- la įsikūrė 1945 m. vasarą, amerikie- čiams užėmus Bavariją. Stovyklos gyventojų daugumą sudarė latviai ir estai, lietuvių palyginti, buvo ma- žai— apie 60 asmenų. Lietuviai su- sispietė vokiečių Augštesniosios Amatų Mokyklos („„Aufbauschuv') patalpose, dirbo kultūrinį ir visuo- meninį darbą, rengdami paskaitas ir viešus pasirodymus. Nuo 1945 m. rugsėjo 8 d. lietuvių skaičius Amber- ge pradėjo didėti. Nauji lietuvių transportai atvažiavo iš Landshuto, Beilgriso ir iš kitur. Dabar Amber- go stovykloje lietuvių skaičius sie- kė per 600 asmenų. Kultūrinis gy- venimas žymiai pagyvėjo. Įsteig- tas švietimo skyrius, kuriam vado- vauti pakviestas mokyt. Petras Ada- monis. švietimo skyrius pirmoj eilėj susirūpino jaunuomenės auklėjimo ir mokymo darbu. Surašius pasirodė, kad lietuvių stovykloje yra 52 pra- dinės ir 42 vidurinės mokyklos mo- kiniai. Pradinė mokykla jau veikė. Reikėjo steigti vidurinę. Švietimo skyrius 1945 m. rugsėjo 23 d. su- kvietė Ambergo stovykloje gyve- nančių mokytojų pasitarimą, kuria- me buvo nutarta įsteigti lietuvių progimnaziją. Pasitarime dalyvavo šie mokytojai: Petras Adamonis,

79

Edgardas Roznikas, kun. Edvardas Statkus, Feliksas Undžius, Kazys Motgabis, Petras Stankevičius, Ona Roznikienė, Janina Atienė, Adomas Atas, Edmundas Mieliauskas ir Sta- sys Kubiliūnas. Progimnazijos di- rektoriumi buvo išrinktas mokyt. Ed. Roznikas. Mokytojų susirinki- mas pavedė progimnazijos direkto- riui, Ed. Roznikui, ir švietimo skyr. vedėjui Petr. Adamoniui, rūpintis visais progimnazijos steigimo reika- lais. Mokomojo personalo sukom- plektavimas didelių sunkumų nesu- darė, nes prityrusių mokytojų buvo pakankamai. Daugiausia rūpesčio ir vargo progimnazijos direktoriui ir švietimo skyr. vedėjui ėmė surasti patalpos, nes šio klausimo sprendi- me nieko negalėjo padėti lietuvių grupės vadovybė. UNRRA direkto- rius dėl mokyklos patalpų sausai atsakė, kad laisvų patalpų neturįs ir nieko negalįs padėti. Organizato- riai landžiojo apleistose kareivinių patalpose ir jieškojo bent kokios prieglaudos. Po ilgų jieškojimų, pa- galiau, ,„A“ bloke suradus šiokią to- kią vieną patalpą ir ją atremonta- vus, pritaikius dviem klasėm, tas reikalas jau palengvėjo. Progimna- zijos baldai sudarė nemažiau rūpes- čio. Švietimo skyr. vedėjui gerai pa- prakaitavus, suolai pavyko išgauti iš vokiečių Augštesniosios Amatų Mokyklos (Aufbauschul).

1945 m. rugsėjo 28 d., progim- nazijos direktorius sukvietė moky- tojų tarybos posėdį. Posėdis nutarė spalio 1 d. iškilmingai pradėti dar- bą.

1945 m. spalio 1 d. būrelis lie- tuvių susirinko stovyklos koplyčio- je. Kun. Statkus atlaikė mišias, pa- sakė momentui pritaikytą pamokslą, pabrėžė mokymo bei auklėjimo

80

reikšmę, iškėlė atsakingą mokytojų darbą sunkiose išeivijos sąlygose. Progimnazijos patalpose surin- ko mokiniai, tėvai, svečiai ir moky- tojai. Direktorius Ed. Roznikas ati- darė iškilmingą posėdį ir pasakė kal- bą. Savo kalboje jis apibūdino, kaip yra sunkios sąlygos tęsti mokslą svetimame krašte ir apie mokslo reikalingumą jaunuomenei, Lietuvių Sąjungos Ambergo skyr. pirminin- kas Stanelis Pranas palinkėjo pro- gimnazijai geros sekmės moksle. Mokiniai pedaklamavo ir padaina- vo Tėvynėje išmoktus dalykėlius. Posėdis baigtas himnu. Spalio 2 d. pradėtas mokymo darbas. Darbas sunkus. Patalpa tik spintomis per- tverta ir padarytos dvi klasės. Dės- tytojai kliudo vienas kitam. Iks plus ygrik garsai susilieja su fauna ir flora garsais, sudarydami kažko- kią matematikos ir gamtos mokslų neišaiškinamą garsų kakofoniją.

„Laikas žaizdas gydo" — sako liau- dies patarlė. „Priprasime ir vienas kitam netrukdysime" — sakė Am-

bergo progimnazijos mokytojai.

Mokytojo darbas nesiriboja kla- sės darbu. Mokytojas turi pats pa- siruošti ir mokiniams paruošti kon- spektus. Mokytojas turi dirbti ir na- muose. Mokytojai gyveno bendrose patalpose. Kiekvienam stovyklos gy- ventojui priklausė 2 metrai grindų ploto. Laimingi, kuriems teko bent dalis lango. Viename gyvenamos pa- talpos gale vyrų būrys „politikuoja", kitame kampe moterys dėsto gimi- nių, pažįstamų ir madų istorijas, trečiame vaikai krykštauja, su viso- mis smulkmenomis imituoja ame- rikiečių ir vokiečių karą. Taip norė- tųsi, kad Maironio balsas praskam- bėtų visiems, „kurių liežuvėliai tarš- kėdami sukas ratu, kad sėstų prie vinto bent valandėlei ir priprastų

kalbėti po mažu“. Išsidraikusią są- monę sutvarko tik griežtas Vinco Kudirkos pasakymas: „Sėk pasėlio grūdą ir dirvos neapleisk".

Mokytojų darbo sąlygos nepa- kenčiamos, materialinė būklė taip pat apverktina. Visi dirbantieji bet kokį darbą gavo iš UNRRA atlygi- nimą ir pagerintą maistą, tik mo- kytojai buvo išskirti. Progimnazijos direktorius ir švietimo skyr. vedė- jas, žodžiu ir raštu, patys ir per lie- tuvių stovyklos vadovybę prašė UNRRA direktorių, kad sudarytų nors šiek tiek geresnes mokytojams darbo sąlygas, bet balsas tyruose taip ir liko neišgirstas.

Gyvenimas nestovi vietoje, bėga, keičiasi sąlygos ir mes jose, 1945 m. lapkričio 25 d. iš Ambergo iš- vyksta trys mokytojai: Mieliauskas, Atas ir Atienė. Mokytojų kolekty- vas sumažėjo, susispaudė. Anglų kalbai dėstyti pakviečiamas mokyt. Kazys Kučinskas. Likę mokytojai persitvarko, pasiima kitus dalykus dėstyti. Mokymo darbas nenuken- čia. Pagaliau Ambergo progimnazi- jos kolektyvą ištinka antras smūgis: gruodžio 1 d. išvažiuoja dar du mo- kytojai, būtent, direktorius Rozni- kas ir Roznikienė. Likusieji moky- tojai, nors ir skurdžiose ir sunkiose gyvenimo sąlygose, dirba toliau. Ambergo lietuvių progimnazijai va- dovauti pakviečiamas mokytojas Petras Adamonis ir dar vienas nau- jas mokytosjas — kun. Juozas Do- meika.

1945 m. spalio 5 d. gautas aplink- raštis iš Regensburgo, Lietuvių Švie- timo Reikalams Įgaliotinio Igno Ma- linausko. Tai pirmosios rašytos tai- syklės Ambergo lietuvių progimna- zijoje. Įgaliotinis daug padėjo Am- bergo lietuvių progimnazijai pata- rimais, nurodymais ir moraliai, ypač

tada, kada buvome netekę iš karto penkių mokytojų.

1945 m. gruodžio 11 d. progim- nazijoje įsikūrė skautai. Skautai nuo pirmosios savo įsikūrimo dienos ir per visus mokslo metus buvo mo- kytojams geri padėjėjai. Jie vykdy-. dami savo nuostatus „Dievui, Tė- vynei ir artimui" ir būdami pavyz- dingi ir drausmingi, darė didelės įta- kos kitiems progimnazijos moki- niams.

Progimnazijos mokiniai 1945 m. lapkričio 9 d. dalyvavo Pabaltės tau- tų meniniame pasirodyme; 1946 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklauso- mybės šventėje ir gegužės 5 d. mo- tinos minėjime atliko dalį progra- mos,

Nuo 1946 m. vasario 16 d. kas sekmadienį mokiniai stovyklos aikš- tėje pakeldavo ir nuleisdavo mūsų vėliavą. Šios ceremonijos sutrauk- davo didelius skaičius kitataučių, nes Ambergo stovykloje gyveno per 4000 žmonių.

Progimnazijos mokytojų taryba per visus mokslo metus turėjo 12 posėdžių. Keturias klases baigė aš- tuoni mokiniai: Danutė Adomaitytė, Jonas Martinkus, Eugenija Balsytė, Elena Blandytė. Albina Račkauskai- tė, Edvardas Liogys, Janina Mika- lauskaitė ir Rimutis Motgabis.

1945/46 mokslo metus užbaigė gegužės 25 d.

P. Adamonis

ANSBACHO LIETUVIŲ PROGIMNAZIJA

1945 — 1947 m.

1. Lietuvių stovykla Nuernberge. Ansbacho lietuvių progimnazija bu- vo įsikūrusi Nuernbergo kareivinė- se, kur tuo laiku buvo įvairių tauty- bių stovykla. Lietuvių bendruome-

81

nės užuomazgą Nuernbergo stovyk- loje sudarė buvę Nuernbergo karo pramonės fabrikų darbininkai lietų- viai tremtiniai. 1945 m. birželio 29 d. iš Tueringijos dar atvyko apie 500 lietuvių, kurie traukėsi iš ame- rikiečių užleistų raudonajai armijai sričių. Tuo būdu susidarė Nuernber- go kareivinėse gana gausi lietuvių kolonija.

Stovyklos gyvenimo sąlygos bu- vo labai sunkios: kareivinių pastatai nuo orinių puolimų karo metu bu- vo gerokai nukentėję, o kiti visai sugriauti. Pats kareivinių pasta- tas buvo be stogo ir be langų. Tai buvo geriausias iš visų kitų pastatų. Jame buvo įsikūrusios visos stovyk- los administracijos įstaigos, tauti- niai komitetai, stovyklos ligoninė, gyveno visi tarnautojai. Pabaltie- čiai gyveno sugriautuose garažuose, kur iš visų pusių pūtė vėjai ir per kiaurus stogus lietus lijo. Stovyk- los vaizdą dar daugiau bjaurino spygliuota vielų tvora ir amerikie- čių kareivių sargyba. Be stovyklos komendanto leidimo nebuvo galima iš stovyklos išeiti nei įeiti. Pirmą kartą atvykusiam susidarydavo sun- kiųjų darbų kalėjimo vaizdas. Dau- gelis iš jos bėgo ir jieškojo geres- nių stovyklų. Tuo būdu daugelis ir judresniųjų lietuvių, kurių tarpe bu- vo daugiausia inteligentai, išsikėlė į kitas stovyklas. Nuernberge paliko apie 550 lietuvių.

2. Progimnazijos įsteigimas. Į Nuernbergo stovyklą vieną sekma- dienį atvyko pasižiūrėti buvęs Zara- sų gimnazijos dir. Pr. Pauliukonis. Kaip tik tą dieną buvo šaukiamas lietuvių posėdis aptarti rugsėjo 8 d. šventės minėjimą. Posėdyje Pr. Pau- liukoniui teko arčiau susipažinti su mokyt. J. Laukaičiu, kuris stovyk- loje jau buvo suorganizavęs pradinę

82

mokyklą. Dabar abu susitarė steigti Nuernbergo stovykloje progimnazi- ją. Vienas turėjo nemaža gimnazi- jos darbo praktikos, o antras gerai pažinojo stovyklos gyventojus ir bu- vo stovyklos švietimo vadovu. Pr. Pauliukonis apsiėmė surinkti moky- tojų sąstatą, o J. Laukaitis turėjo pasirūpinti gimnazijos ūkiškais rei- kalais ir surinkti mokinius.

Pasirodė, kad kilusi mintis ne taip lengva buvo įgyvendinti. Gim- nazijoj dirbusių mokytojų buvo ne- daug, ir tie ne visi pradžioje sutiko dirbti. Statė sąlygas, kad būtų jiems duotas kareivinėse kambarys (žino- ma, sugriuvusiame garaže nekoks mokytojui darbas) ir kad gautų iš tarnautojams įrengtos valgyklos maistą. Tie visi reikalavimai, aiškų, buvo teisingi. Jei kiekvienas stovyk- los tarnautojas gaudavo iš tarnauto- jų virtuvės maistą, šalia duodamo dienos davinio, tai ir mokytojas bu- vo to paties vertas. Kitas sunku- mas buvo tas, kad daug mokytojų trūko. Reikėjo pritraukti kai ku- riuos pradinės mokyklos mokytojus ir visai nedirbusius pedagoginio darbo.

Atsirado penki mokytojai, ilgiau ar trumpiau dirbę pedagoginį dar- bą: M. Antanaitienė, S. Antanaitis, V. Kiukys, J. Laukaitis ir Pr. Pau- liukonis. Be šių, buvo pakviesti dės- tyti: matininkas Zigmas Šlepetys ir Vyt. Macijauskas. Kapelioniu buvo paskirtas kun. Vl. Aleksonis. Kan- didatų į gimnaziją atsirado 18.

Steigiamasis progimnazijos po- sėdis įvyko 1945 m. rugsėjo 10 d. Jame dalyvavo Pabaltijo tautų ir lietuvių grupės pirmininkas J. Šu- kys, švietimo vadovas J. Laukaitis, Lietuvių Sąjungos Nuernbergo sky- riaus pirmininkas V. Kutkus, M. An- tanaitienė, V. Kiukys, M. Macijaus-

kienė ir Pr. Pauliukonis. Atsižvel- giant į kandidatų išeitą mokslą, nu- tarta steigti progimnaziją su tri- mis klasėmis (II kl. — 5 mokin., III El. — 9 mokin., IV kl. — mokin.). Progimnazijos direktoriumi išrink- tas Pr. Pauliukonis.

Programų ir informacijų reika- lu Pr. Pauliukonis išvyko į Wuerz- burgą, kur tuo laiku buvo Lietuvių Sąjungos Centro Valdyba ir atsto- vavo lietuvių reikalus okupacinėje valdžioje. Tik ką po karo susisieki- mas buvo labai sunkus. Keleiviniai traukiniai dar nevaikščiojo. Tekda- vo važiuoti prekiniuose vagonuose, kuriais iš vakarinės Vokietijos ang- lis veždavo. Iš Nuernbergo tiesiogi- nio susisiekimo su Wuerzburgu dar nebuvo, reikėjo važiuoti per Bam- bergą ir Schweinfurtą. Nuvykus į visiškai karo sunaikintą Wuerzbur- gą, teko jieškoti Lietuvių Sąjungos, kuri už Maino, krašte miesto buvo įsikūrusi. Čia buvo prisirinkę iš įvai- rių Vokietijos vietų lietuvių delega- tų įvairiais reikalais. Žmonės buvo nuvargę, sudulkėję. Bet švietimo rei- kalų vedėjo M. Židonio nebuvo, jis buvo išvykęs į lietuvių stovyklą, maždaug 8 km nuo Lietuvių Sąjun- gos būstinės. Tad reikėjo pėsčiomis vykti į lietuvių stovyklą. Čia, vietos gimnazijos bibliotekoje, kurią suda- rė Kybartų gimnazijos bibliotekos atgabentos knygos, buvo surastas M. Židonis su I. Serapinu, gimnazi- jos direktoriumi, besvarstą gimnazi- jos programų reikalą. Jie savo ran- kose turėjo Lietuvos septynių kla- sių gimnazijos kurso programas ir derino aštuonių klasių kursui. Pasi- sirodė, kad mokyklų steigimas buvo dar organizacinėje stadijoje ir M. Židonis daug ko patarti negalėjo. Mokyklos kūrėsi spontaniškai vietos iniciatyva ir stengėsi, kiek galima,

tvarkytis Neprikl. Lietuvos mokyklų įstatymais ir programomis. Didelis laimėjimas buvo, kad Pauliukonis galėjo nusirašyti sau reikiamas pro- gramas ir iš Wuerzburgo gimnazijos gavo apie 30 lietuviškų knygų mo- kiniams pasiskaityti. Iš Wuerzbur- go teko grįžti kitą dieną ant anglių.

3. Progimnazijos atidarymas. Pirmasis mokytojų tarybos posėdis įvyko rugsėjo 16 d. (1945 m.), o mokslas pradėtas rugsėjo 17 d. pa- maldomis stovyklos koplyčioje. Ka- dangi progimnazijos mokinių buvo nedaug, tai kad susidarytų geresnis įspūdis, pamaldose dalyvavo ir pra- dinė mokykla. Pamaldas atlaikė pro šalį vykęs kun, Veselis. Progimnazi- jos atidarymo aktas įvyko labai kukliai lietuvių pradinės mokyklos patalpose. Tai buvo vienas didesnis kambarys su išdaužytais langais. Jame buvo trys didoki stalai ir ke- letas ilgų suolų. Klasės vaizdas bu- vo panašus į vysk. M. Valančiaus buvusias daraktorių mokyklas. To- je klasėje trimis pamainomis vyk- davo pamokos. Susirinko mokiniai, keletas tėvų, mokytojai, lietuvių grupės pirmininkas J. Šukys ir Lie- tuvių Sąjungos Nuernbergo sky- riaus pirmininkas Vyt. Kutkus. Įs- pūdis buvo skurdus, bet drauge ir entuziastingas. Po sunkių karo prie- spaudos metų lietuviai svetimame krašte steigė savo mokslo židinį.

4. Pirmieji mokslo metai (1945/ 46). Progimnazijai patalpos buvo gautos virš stovyklos virtuvės. Tai buvo keturi maži kambarėliai be langų ir be durų. Sienos vietomis buvo nuo orinių puolimų visai iš- griautos, o kitur gerokai apgriuvu- sios. Vienas kambarėlis buvo pa- skirtas mokytojams, o kiti trys kla- sėms. Vėliau tose patalpose dirbo ir pradinė mokykla, Be minėtų patalpų

33

buvo dar du kambariai visai gerai išsilaikę, bet juos buvo užėmusi len- kų mokykla. Tuo laiku lenkai buvo favorizuojama tautybė.

Pradžioje mokslo metų teko dirbti dar neaptvarkytose patalpo- se. Buvo sušauktas tėvų susirinki- mas, išrinktas tėvų komitetas, ku- ris pradėjo rūpintis mokyklos ūki- niais reikalais. Čia daugiausia pasi- darbavo tėvų komiteto pirm. Ig. Jagminas ir mokyt. J. Laukaitis. Ig. Jagminas daugiau rūpinosi progim- nazijos patalpų sutvarkymu, o mo- kyt. J. Laukaitis mokyklos invento- riumi. Jis, kaip senas stovyklos gy- ventojas, žinojo visus stovyklos už- kampius, ir suradęs kur kokį suolą, stalą ar rašomąją lentą, nesigailė- damas jau taip menkos savo sveika- tos, tempė baldus į mokyklą. Užtem- pes į antrąjį augštą, netekęs kvapo, turėdavo bent pusvalandį ilsėtis, kol atsigaudavo. Jis labai nervinosi, kad stovyklos gyventojai į jo darbą la- bai šaltai žiūrėjo ir jam nepadėda- vo.

Daug sunkumų buvo su medžia- ga: negalima buvo gauti nei vinies, nei lentos, nei stiklų. Ilgai teko dirb- ti klasėse be langų. Spalio mėn. iš ryto jau būdavo gerokai šalta, dar blogiau būdavo, kai iš langų pusės lietus lydavo. Lietaus lašai tekšno- davo iki klasės vidurio, tačiau nei mokiniai, nei mokytojai darbo nuo- taikos nepametė. Klasėse mokiniai sėdėjo ant ilgų suolų aplink vietą didelį stalą. Darbas buvo nelabai patogus. J. Laukaitis sužinojo, kad netoli stovyklos yra vokiečių mo- kykla, kuri neveikia ir turi daug mokyklinių suolų. Direktorius su J. Laukaičiu nuvyko į tą vokiečių mo- kyklą skolinti suolų. Mokyklos ve- dėjas pareiškė, kad jis tik tada pa- skolinsiąs, kai būs gautas iš Nurn-

84

bergo miesto mokyklų tarėjo atitin- kamas raštas. Vokiečių mokyklų ad- ministracija labai nustebo, kad be jų žinios tremtinių stovyklose veikia svetimšalių mokyklos (Tuo laiku vokiečiams dar nebuvo leistos mo- kyklos). Vokiečiai pareikalavo, kad norinčios veikti mokyklos paduotų Nuernbergo magistratui prašymą su smulkiu mokytojų ir mokomųjų pro- gramų aprašymu. Kai bus gautas oficialus leidimas steigti mokyklas, tuokart mokyklų tarėjas leisiąs ir suolų pasiskolinti. Žinoma, niekas tokio prašymo nerašė, ir tuo keliu nebuvo gauti suolai. Tik vėliau per vietos UNRRA tarpininkavimą pa- vyko gauti užtenkamą skaičių jau pasenusios sistemos mokyklinių suo- ly.

Kai jau buvo įeita į normalias darbo vėžes, spalio pabaigoje pa- baltiečių stovykla iš Nuernbergo buvo perkelta į Ansbachą. Čia vėl reikėjo viską iš naujo organizuoti. Tiesa, mokyklos baldai buvo iš Nuernbergo atgabenti, bet vėl dideli sunkumai su patalpomis. Tos patal- pos, kurios buvo numatytos mo- kykloms, dar buvo amerikiečių ka- rių užimtos. Laikas bėgo, ilgai dels- ti nebuvo galima. Mokyklų adminis- tracija pradėjo jieškoti vietos mo- kyklai. Tinkamiausia vieta tuo lai- ku buvo surasta rūsyje, kurio langai buvo užmūryti. Mokytojai su tėvais ir mokiniais nugriovė langų užmū- rijimus ir viduje buvusius sustipri- nimo stulpus. Tuo būdu vėl po dvie- jų savaičių pertraukos buvo pra- dėtas mokslas.

Ansbache jau iš anksčiau buvo maža lietuvių grupė. Persikėlus lie- tuvių progimnazijai į Ansbachą, mo- kinių skaičius iš vietos lietuvių pa- sipildė. Čia atsirado kandidatų į pir- mą klasę: Toliau mokslas buvo tę-

siamas iki metų galo su keturiomis klasėmis ir 33 mokiniais. Gruodžio pradžioje buvo gautos tinkamos mo- kyklai patalpos, iš viso devyni kam- bariai,

Per pirmus mokslo metus trem- tyje Ansbacho progimnazijoje bu- vo šie mokytojai: direktorius Pr. Pauliukonis dėstė istoriją ir I kl. matematiką, 2. Saliamonas Antanai- tis dėstė matematiką ir propodeu- tinę fiziką, 3. Marija Antanaitienė vokiečių kalbą, 4. Juozas Laukaitis lietuvių kalbą, 5. Jurgis Glušauskas lietuvių kalbą ir mokytojų tarybos sekretorius, 6. Jurgis Juodis pieši- mą, T. Vaclovas Kiukys kūno kultū- rą, 8. Vytautas Macijauskas daina- vimą ir geografiją, 9. Zigmas šle- petys anglų kalbą, propodeutinę fi- ziką ir piešimą, 10 Vladas Vailionis gamtą, 11. Kapelionu pradžioje bu- vo kun. Povilas Jakulevičius, vėliau kun. Vladas Aleksonis,

Daug sunkumų buvo su mokyk- los patalpų valymu. UNRRA maiti- nami veltui žmonės atprato nuo dar- bo, todėl sunku būdavo gauti žmo- gų klasėms valyti. Būdavo apsiima kas nors už 200,— RM mėnesiui va- lyti klases, padirba keleta savaičių ir pasitrankia. Iš naujo reikia jieš- koti darbininko, o kol gauni, reikia vargti patiems,

L. T. B. Komitetas ekonomiškai progimnazijos nerėmė. Ūkio reika- lams teko pirmais mokslo metais surinkti po 105 RM iš kiekvieno mokinio. Iš nepasiturinčių mokinių buvo surinkta tik po 5 RM. Dau- giau iš mokinių jokių pinigų nebu- vo rinkta.

Mokytojai iš pradžių dirbo ne- mokamai. Nuernberge buvo iškovo- tą mokytojams maistas tarnautojų valgykloje; persikėlus į Ansbachą ir to nebuvo. Už lapkričio ir gruodžio

mėn. per UNRRA iš Ansbacho mies- to burmistro buvo gauta mokyto- jams po RM 5,— už savaitinę pa- moką. Nuo 1946 m. sausio 1 d. iki lapkričio 1 d. UNRRA iš miesto burmistro gautų pinigų mokėjo po 15,— RM už savaitinę pamoką. 1946 m. sausio mėn. iš Muencheno apy- gardos pirmininko Kalvaičio pro- gimnazijai ir prad. mokyklai buvo gauta 5000,— RM. Priedo prie pini- ginio mokesčio, UNRRA visiems mokytojams, kurie dirbdavo 44 val. per savaitę, t. y. kas turėjo nema- žiau 14 dėstomų savaitėje pamokų, duodavo po 60 št. amerikoniškų ci- garečių kas savaitę. Birželio mėn. buvo sumažinta iki 40 št. cigarečių, o spalio mėn. iki 20 št. cigarečių. Pasibaigus Raudonojo Kryžiaus pa- kietėliams, kuriais buvo maitinami visi DP (tremtiniai), stovyklos gy- ventojų maistas pablogėjo. Tada dirbantiems pradėta duoti papildo- mas maisto priedas. Progimnazijos mokytojai buvo taip pat priskaityti prie dirbančiųjų. Kas savaitę gau- davo 1 kg. baltos duonos arba 0,75 kg. kvietinių miltų, 150 gr. sviesto ar taukų, 100 gr. sūrio, 100 gr. cuk- raus, 60 gr. riešutinio sviesto.

Sunkiausia buvo su mokslo va- dovėliais ir rašomąja medžiaga. Va- dovėlių beveik nebuvo. Jei kuris nors Mokinys atsitiktinai buvo ko- kį vadovėlį iš Lietuvos atsivežęs, tai juo naudojosi mokytojai. Beveik vi- sų dalykų teko vesti užrašus. Rei- kėjo daug rašomosios medžiagos, kurią buvo sunku gauti, Direktorius už savo maistą (sviestą) pas vokie- čius gaudavo sąsiuvinių ir kuprinėje pėsčias nešdavo į Nuernbergo karei- vines.

Mokslo metai buvo paskirstyti į tris trimestrus. Iš viso buvo 180 darbo dienų. 1946 m. gegužės 30 d.

85

buvo surengtas viešas mokyklos pa- sirodymas su menine programa. Ta proga buvo apsilankęs ir Švietimo Valdybos Įgaliotinis Bavarijai Ig. Malinauskas. Į augštesnes klases perkelta 27 mok., antriems metams palikta 7 mokiniai ir 1 mokinys dėl nepažangumo pašalintas iš mokyk- los.

Vasaros atostogų metu buvo su- ruošta ekskursija į kalnus Garmisch - Zugspitz ir Bavarijos karaliaus Liudviko II pilį Hochlindene.

5. Antrieji mokslo metai (1946/ 47). Ansbacho progimnazijos ketū- rias klases baigė 7 mokiniai. Reikėjo steigti penktą klase, bet su esamu mokomuoju personalu atrodė neįma- noma. Dar pirmųjų mokslo metų pa- baigoje pasisiūlė lituanistas Sergi- jus Treigys persikelti į Ansbacho stovyklą. Tai buvo didelis indėlis Ansbacho mokomajam personalui. Be to, Sofija Treigienė buvo mate- matikos mokytoja. Gauti du paty- rūsius senus mokytojus progimna- zijai buvo didelis dalykas, bet ne visi taip galvojo ir patyrusių moky- tojų reikalą suprato. Čia teko pro- gimnazijos direktoriui susikirsti su bendruomenės komitetu, kuris ven- gė į stovyklą priimti inteligentus. Mokytojams, dirbantiems pedagogi- nį darbą, buvo duoti atskiri kamba- riai. Bet ne vieni mokytojai turėjo atskirus kambarius, juos turėjo be- veik visi tarnautojai, ar jie dirbo UNRRA įstaigoj, ar komitete, ar sandėliuose. Tuo pagrindu ir buvo reikalaujama naujai atsikeliančiai Treigių šeimai suteikti atskirą kam- barį. Atvykę Treigiai negavo kam- bario, tad apsistojo progimnazijos direktoriaus kambaryje, kuris buvo penkių asmenų kapaciteto, o jame gyveno septynių asmenų šeima. Vi- są savaitę teko taip vargti, kol pa-

86

galiau komitetas buvo priverstas nusileisti ir davė kambarį. Sugrįžo į progimnaziją J. Laukaitis, ir buvo pakviestas svetimoms kalboms dės- tyti humanitaras Vytautas Valys ir baigusi Pedag. Institutą E. Pauliu- konienė.

Mokslo metai buvo pradėti rug- piūčio 1 d. Progimnazijoje buvo mo. kinių 50 (I kl. — 15, II kl. — 6, III kl. — 10, IV kl. — 11, V kl. — 8.). Mokytojų buvo 12:

1. Pr. Pauliukonis, direktorius — istorija ir lotynų k.

2. S. Treigys, vicedirektorius — lietuvių k. ir literatūra,

3. kun. Vl. Aleksonis, kapelionas —- tikyba,

4. S. Antanaitis — matematika ir fizika, |

5. S. Treigienė — matematika, fizinė geografija ir kūno kultūra mergaitėms,

6. E. Pauliukonienė — rankdar- biai mergaitėms,

T. J. Glušauskas — gamtos m. ir mokyt. tar. sekretorius,

8. J. Juodis — piešimas ir kū- no k. berniukams,

9. J. Laukaitis — lietuvių kalba,

10. Vyt. Macijauskas — daina- vimas ir geografija,

11. Z. Šlepetys — rankdarbiai berniukams ir anglų kalba,

12. V. Valys — anglų kalba ir vokiečių kalbos,

13. M. Antanaitienė — vokiečių kalba.

Nuo Naujųjų Metų dėl ligos J. Laukaičiui pasitraukus, buvo pa- kviesta baigusi Pedag. Institutą Jo- ana Cieškienė, kuri dėstė lietuvių ir anglų k. Iš trylikos mokytojų bu- vo 8 cenzuoti gimnazijos mokytojai. Mokymo darbas, palyginti su pra- ėjusiais, buvo lengvesnis.

Buvo surengta ekskursija į Ber-

chtesgadeną — Prien (Chiemsee, Liudviko II pilį). Mokslo metų bė- gyjeę aplankė švietimo Valdybos inspektorius V. Liulevičius.

Nuo lapkričio pradžios buvo su- mažintas mokytojams piniginis at- lyginimas. Į atlyginimo sąrašūs mo- kytojų negalėjo įtraukti, nes iš vy- riausios UNRRA vadovybės buvo gautas įsakymas mokytojams nu- traukti atlyginimą, tad mokytojai buvo į algų sąrašą įrašomi šlavėjų, malkakirčių titulais ir gaudavo po 100 — 150 RM mėnesiui. Toks atly- ginimas išliko iki progimnazijos už- darymo.

Vasaros atostogų metu buvo kar.